Bruceliozė
M. V. Bareišienė
Infekcinių ligų vadovas
Bruceliozė (Brucellosis) – infekcinė liga, zoonozė, sukeliama Brucella genties mikroorganizmų, žmonėms pasireiškianti ilgu karščiavimu, gausiu prakaitavimu, bendru silpnumu, retikuloendotelinės, nervų sistemos, lytinių ir judėjimo organų pažeidimais.
Etiologija. Ligą sukelia žmogui ir gyvuliams patogeniškos brucelių rūšys: smulkiųjų raguočių (avių ir ožkų) brucelės – Brucella melitensis, galvijų brucelės – Brucella abortus, kiaulių brucelės – Brucella suis. Kartu laikant karves ir avis, karvės gali užsikrėsti avių brucelioze. Labai retai ligą gali sukelti Brucella canis (šunų brucelės). Dar 2 brucelių rūšys (B. ovis ir B. neotomae) žmogui nepatogeniškos.
Brucelės priklauso Brucella genčiai, yra nejudrios, gramneigiamos kokobakterijos, aerobai. Lėtai, apie 2–4 savaites, auga maitinamosiose terpėse, sudaro S formos kolonijas, tačiau dėl greito brucelių kintamumo gali sudaryti ir L (veikiant antibiotikams) ar R formos kolonijas. Aplinkoje brucelės gana atsparios, ilgai išlieka žemoje temperatūroje, lede, žemėje, vandenyje – apie 2 mėn., piene – 40 dienų, brinzoje – 45 d., užšaldytoje mėsoje – 30–50 d., vilnoje – 3–4 mėn. Brucelės greitai žūsta kaitinant, pasterizuojant pieną (40 0C), veikiant įvairioms dezinfekcinėms medžiagoms.Brucelės jautrios tetraciklinų grupės antibiotikams, streptomicinui, rifampicinui, eritromicinui.
Epidemiologija. Bruceliozė yra zoonozė, dažnesnė naminių nei laukinių gyvūnų populiacijoje. Veterinarijos terminai dar yra epizootinis abortas arba Bango liga. Pavojingiausia ir sunkiausia žmonėms avių ir ožkų bruceliozė. Nors bruceliozei imlūs kai kurie laukiniai gyvūnai (kiškiai, šiaurės elniai), gamtinių infekcijos židinių nėra.
Bruceliozė paplitusi daugelyje pasaulio šalių, ypač Viduržemio jūros regiono šalyse (Europos ir Afrikos), Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje, Indijoje, Meksikoje, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Rusijoje. Į Lietuvą bruceliozė buvo įvežta iš Vakarų Europos XIX a. Po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvą bruceliozė nuolat buvo įvežama iš Rytų Prūsijos. Ypač ligos atvejų padaugėjo po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvoje daugiausia ligų užregistruota 1956–1957 m. (28 atvejai). Nepalankių bruceliozės ūkių skaičius pradėjo mažėti nuo 1953–1975 m. Pradėjus skersti sergančius gyvulius, sergamumas brucelioze labai sumažėjo. Paskutinį kartą galvijų bruceliozė Lietuvoje buvo nustatyta 1992 m. Utenos apskrityje, o žmogaus liga – 2004 m.
Bruceliozei imlios daugiau kaip 60 stuburinių gyvūnų rūšių. Pagrindinis infekcijos rezervuaras – naminiai gyvūnai: avys, ožkos, karvės, kiaulės, rečiau šunys, katės, arkliai. Bruceliozės sukėlėjų išskiriama iš bizonų, briedžių, elnių, kiškių ir kitų laukinių gyvūnų organizmų, bet laukinių gyvūnų epidemiologinė reikšmė nedidelė. Sukėlėjų į gyvulio organizmą patenka per virškinamojo trakto, lytinių organų, kvėpavimo takų, akių gleivinę, taip pat pažeistus odos dangalus. Daugelis gyvulių ypač jautrūs brucelėms nėštumo laikotarpiu. Sergančių brucelioze gyvulių nėštumas dažniausiai baigiasi abortu. Bruceliozinės kilmės abortai labai svarbūs epizootologiniu ir epidemiologiniu aspektais, nes su vaisiumi ir jo vandenimis pasišalina labai daug brucelių ir smarkiai užteršiama aplinka. Sukėlėjų iš sergančio gyvulio organizmo išsiskiria taip pat su šlapimu, fekalijomis ir pienu. Šalyse, kuriose paplitusi avininkystė ir laikoma daug ožkų, dažni grupiniai bruceliozės atvejai. Avims ir ožkoms bruceliozė apie 70–90 proc. atvejų pasireiškia abortais. Avių ir ožkų bruceliozės židiniuose išaiškinama iki 80 proc. infekuotų žmonių, kuriems bruceliozė beveik 100 proc. pasireiškia kliniškai. Galvijai yra labai jautrūs B. abortus. Kliniškai liga dažniausiai pasireiškia abortu. Kai kuriuose bruceliozės židiniuose nustatoma iki 70 proc. užsikrėtusių žmonių, tačiau klinika pasireiškia rečiau. Kiaulių bruceliozės epizootija vystosi intensyviai, jeigu užsikrečiama nėštumo laikotarpiu. Kitų naminių gyvulių epidemiologinė reikšmė nedidelė. Arklių bruceliozė nustatoma dažniausiai tais atvejais, kai serga kiti galvijai. Nuo elnių retai užsikrečiama kliniškai pasireiškiančia bruceliozės forma. Bruceliozės židinyje gali užsikrėsti ir naminiai paukščiai, įvairių rūšių laukiniai kanopiniai žvėrys, graužikai. Žmogus nebūna infekcijos šaltinis. Žmogus nuo žmogaus brucelioze neužsikrečia.
Žmonės užsikrečia nuo gyvulių sąlyčio būdu per odos, gleivinių sužeidimus ar įdrėskimus, dorodami mėsą, tvarkydami gyvulių mėšlą, teikdami veterinarinę pagalbą vykstant abortui. Svarbūs infekcijos perdavimo veiksniai – oda, vilna ir kailiai. Ypač pavojingas karakulis, nuluptas nuo aborto vaisių. Brucelioze sergantys gyvuliai gausiai užteršia aplinką. Aplinkos objektai taip pat gali būti svarbūs infekcijos perdavimo veiksniai. Alimentiniu būdu užsikrečiama valgant sergančių gyvulių mėsą, sūrį, ypač avių (brinzą), grietinę, sviestą, geriant nevirintą pieną. Pavojingiausi sergančių ožkų ir avių žali pieno produktai ir mėsa, taip pat žaliava: vilna, oda. Ožkų pienas ypač svarbus. Žinoma, kad vartodami ožkų pieno žmonės užsikrėsdavo masiškai. Iš pieno produktų pavojingiausia brinza, pagaminta iš avių pieno. Brinzoje brucelės gali išgyventi 45 dienas ir ilgiau. Užsikrečiama vartojant kumpsą. Nors karvių pieną vartoja labai daug žmonių, tokios kilmės protrūkiai labai reti. Jie galimi, kai B. melitensis ir B. suis migruoja į karvių bandą. Kartais užsikrečiama ir aerogeniniu būdu, brucelių patekus į kvėpavimo takus su dulkėmis (avių ganyklose) ar nesaugiai dirbant laboratorijose. Brucelioze dažniau serga tam tikrų profesijų žmonės – veterinarijos darbuotojai, piemenys, melžėjos, skerdyklų darbininkai, ūkininkai. Europos Sąjungos šalyse daugiau kaip 60 proc. susirgusių brucelioze yra vyrai. Didžiausias sergamumas nustatomas 45–64 metų grupės asmenų. Kitose šalyse – 20–49 metų asmenų. Didelis sergamumas būna vaikų, užsikrėtusių per pieną. Brucelioze dažniau sergama vasarą. Apie 40 proc. visų ligos atvejų užregistruojama birželio–rugpjūčio mėnesiais.
Patogenezė ir patologija. Užkrečiamoji brucelių dozė nedidelė – nuo 10 iki 100 mikrobinių kūnelių. Patogeniškumo veiksniai (endotoksinas, fermentai, baltymai ir kt.) sudaro palankias sąlygas brucelėms praeiti pro nepažeistą gleivinę, daugintis makrofaguose ir sukelti lėtąsias alergines reakcijas.
Užkrato patekimo vartai, atsižvelgiant į brucelių patekimo į organizmą būdų (alimentinio, kontaktinio, aerogeninio), esti odos mikrotraumos, virškinamojo trakto ar kvėpavimo takų gleivinės. Patekimo vietoje pirminės pažaidos nebūna. Iš patekimo vietos brucelės plinta limfa į regioninius limfmazgius, ten dauginasi ir, nugalėjusios limfinį barjerą, patenka į kraują (bakteriemija). Brucelės išplinta po visą organizmą, reaguoja visa retikuloendotelinė sistema, padidėja kiti limfmazgiai ir blužnis. Taip susidaro daug naujų brucelių dauginimosi židinių. Iš šių židinių ir iš limfmazgių brucelės periodiškai užplūsta kraują, išsivysto į sepsį panaši būklė. Kadangi patologinis procesas vyksta cikliškai (tuo skiriasi nuo sepsio), organizmas į jį reaguoja specifinioimuniteto ir alergijos reiškiniais. Bakteriemija mažėja ir išnyksta. Organizmas, veikiant brucelių antigenams, sensibilizuojasi ir stipriai reaguoja į naujus brucelių protrūkius, formuojasi antriniai infekcijos židiniai. Audiniuose ir retikuloendotelinėje sistemoje brucelės gali ilgai išlikti latentinės būklės, išsivysto lėtinė ligos forma.
Kol bruceliozė nebuvo gydoma antibiotikais, brucelės organizme išsilaikydavo iki 2 metų (ilgesnis buvimas buvo susijęs su reinfekcija). Veikiant antibiotikams, dalis brucelių gali pereiti į L formas ir ilgai išsilaikyti ląstelėse.
Sergant brucelioze labiausiai pakinta jungiamasis audinys ir retikuloendotelinė sistema. Pažeidžiami organai ir audiniai, turintys retikuloendotelinių elementų (kaulų čiulpai, kepenys ir blužnis, inkstai, kaulai, sėklidės, pakinta kraujagyslės (produkcinis ir destrukcinis vaskulitas). Ūminėje ligos stadijoje vyrauja sąnarių, tepalinių maišelių ir jungiamojo audinio eksudacinis uždegimas (fibrozitas,celiulitas).Vėliau,slopstantūminiams reiškiniams, pasireiškia įvairių organų (kepenų, blužnų, limfmazgių, inkstų) proliferaciniai pokyčiai, susidaro specifinėsgranulomos,sudarytosišpakitusiųretikuloendotelinių, gigantinių ląstelių ir limfocitų.
Jeigu ligą sukelia B. abortus, retikuloendoteliniuose organuose susidariusiose granulomose nebūna kazeozinės nekrozės, ligos eiga būna lengvesnė. B. suis sukeltos bruceliozės eiga sunkesnė, granulomose vystosi kazeozinė nekrozė. Sunkiausiai sergama B. melitensis sukelta brucelioze, kuri gali baigtis neįgalumu.
Sveikstant granulomų vietose formuojasi fibrozinisaudinysirkalcifikatai.
Persirgus susidaro neilgalaikis imunitetas, po 3–5 metų galima reinfekcija.
Ne visada užsikrėtus brucelėmis susergama. Organizmo imuninė būklė lemia, ar klinikinių simptomų iškart nebus (simptomų nesukelianti, pirminė latentinė infekcija), ar nuo pat pradžių liga pasireikš kaip lėtinė infekcija.
Klinika. Inkubacinio laikotarpio trukmė – 1–3 savaitės, kartais iki 2 mėnesių (jei bruceliozė prasideda kaip pirminė latentinė, iškart pereinanti į lėtinę formą).
Ūminė bruceliozė. Liga dažniausiai prasideda pamažu (jei ligos sukėlėjas B. melitensis, gali būti ir ūminė pradžia), palaipsniui didėja temperatūra, šaltkrėčius keičia karščio bangos, po kurių gausiai prakaituojama, blogėja savijauta, vargina bendras silpnumas. Temperatūra maždaug per savaitę nuo ligos pradžios pasiekia 39–40,5 0C, esti banguojančio tipo (febris undulans), tęsiasi nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Gali būti remituojančio ar intermituojančio pobūdžio, kartais – subfebrili (B. abortus). Ligoniai gausiai prakaituoja („maudosi“ prakaite). Būdinga tai, kad net ir labai didelė kūno temperatūra gerai toleruojama. Ligonis vaikšto, net ir dirba, neretai dėl to įtariami simuliuojant. Net ir labai karščiuojančių asmenų sąmonė esti nesutrikusi, nebūna tifinėsbūklės.
Ligoniai skundžiasi kintamais, veriamais sąnarių skausmais (artralgijomis), dažnai ir kaklo, stuburo, juosmens, kryžkaulio, dubens srities, galūnių ir raumenų (mialgijos) skausmais. Būdingas padidėjęs nervingumas, jautrumas, ligoniai būna kaprizingi, blogai miega, netenka apetito. Dažna generalizuota limfadenopatija: gali padidėti visos limfmazgių grupės (kaklo, pažastų, rečiau kirkšnių). Pirmos savaitės pabaigoje padidėja kepenys ir blužnis.
Neretai pasireiškia odos urtikarinio ir mazgelinio tipo bėrimai. Odoje ir poodyje, fascijose išsivysto bruceliozei būdingi alerginės kilmės, palpuojant labai skausmingi, jungiamojo ir riebalinio audinio uždegiminiai infiltratai–fibrozitaiirceliulitai.Jiemsišnykus jaučiamas neskausmingas sukietėjimas.
Nustatoma leukopenija, santykinė limfocitozė ir monocitozė, trombocitopenija, normalus ar nedaug padidėjęs ENG.
Ūminės bruceliozės trukmė – 3 mėn., jei tęsiasi nuo 3–6 mėn. – liga poūmė, o jei ilgiau kaip 6 mėn. – lėtinė.
Lėtinė bruceliozė gali išsivystyti po ūminės, kai užsikrėtus sergama keletą mėnesių, ar iškart, aplenkdama ūminę ligos fazę. Tiek pirminės lėtinės, tiek antrinės lėtinės bruceliozės klinika nesiskiria. Pagrindinis skirtumas – buvimas ar nebuvimas ūminės bruceliozės epizodo anamnezėje.
Lėtinei bruceliozei būdingas ilgai besitęsiantis bendros intoksikacijos sindromas: subfebrilitetas, silpnumas, dirglumas, sutrikęs miegas, sumažėjęs apetitas, darbingumas. Beveik visada pasireiškia generalizuota limfadenopatija, kuriai būdinga, kad, be naujai atsiradusių padidėjusių limfmazgių (minkšti, skausmingi palpuojant), yra ir smulkių (0,5–0,7 mm skersmens) neskausmingų, sklerozuotų limfmazgių. Neretai esti padidėjusios kepenys ir blužnis. Šiame fone išryškėja įvairūs organiniai įvairių sistemų, dažniausiai kaulų ir sąnarių, nervų ir lytinių organų, rečiau – kitų organų (plaučių, širdies, akių ir kt.) pažeidimai.
Dažniausia lėtinės bruceliozės forma – kaulų ir sąnarių lėtinė bruceliozė (bruceliozinis poliartritas, arba lokomotorinė forma). Dažniausiai pažeidžiami stambieji sąnariai (klubo, kelio, alkūnės, peties), rečiau – smulkieji pėdų ir plaštakų sąnariai. Bruceliozei būdingas sakroileitas, kuris labai retai būna kitos etiologijos. Gali būti periartritas, paraartritai, bursitai, tendovaginitai, rečiau osteoartritai, osteomielitai, ekzostozės, tačiau nebūna osteoporozės. Ligos eiga būna recidyvuojanti, gali baigtis sąnarių deformacija ir ankiloze. Neretai pažeidžiami ne tik sąnariai, bet ir raumenys (miozitai) ir periferiniai nervai (neuromiozitai). Taip pat blauzdų, žasto, nugaros, juosmens sričių odoje ir poodyje galima apčiuopti skausmingus, ovalius, įvairaus dydžio (nuo 5–10 mm iki 3–4 cm) fibrozitusirceliulitus,kurieilgainiuigalivisiškaiišnykti arba sklerozuotis ir ilgai išlikti kaip neskausmingi mazgeliai. Ligai recidyvavus gali susiformuoti naujų fibrozitų.
Nervų sistemos lėtinė bruceliozė (neurobruceliozė) dažniausiai pasireiškia įvairių vegetacinių funkcijų sutrikimais (nemiga, prakaitavimu), vazomotoriniais sutrikimais (akrocianozė), hiperestezijomis ir hiperalgezijomis, irzlumu, atminties susilpnėjimu. Dažnai pažeidžiama periferinė nervų sistema (neuralgijos, neuritai, polineuritai, radikulitai), rečiau – centrinė nervų sistema (mielitai, meningitai, encefalitai, meningoencefalitai), kurios pokyčiai laikosi ilgai ir atkakliai.
Lytinių organų (urogenitalinė) lėtinė bruceliozė vyrams gali pasireikšti orchitais, epididimitais, sumažėjusia potencija, moterims – salpingitais, metritais, endometritais. Kartais išsivysto amenorėja, nustatomas nevaisingumas, įvyksta abortai, priešlaikinis gimdymas, galima negyvagimystė, įgimta vaisiaus bruceliozė.
Akių lėtinei bruceliozei būdingi iritas, chorioretinitas, uveitas, keratitas, regimojo nervo atrofijairkt.
Visceralinė (vidaus organų) lėtinė bruceliozė lemia kepenų ir blužnies padidėjimą (hepatolienalinis sindromas), širdies ir kraujagyslių pažeidimus (miokarditas, endokarditai, aortitai, tromboflebitai),hipotoniją.Užsikrėtusaerogeniniubūdu,galiišsivystyti vangios eigos bruceliozinės pneumonijos, sunkiai gydomos antibiotikais.
Sergant mišria lėtine brucelioze, vienu metu pasireiškia įvairių sistemų (nervų ir sąnarių, vidaus organų ir akių ir pan.) pažeidimai.Aktyvus lėtinis bruceliozės procesas gali tęstis kelerius metus, pasireikšdamas kaip latentinė ar manifestinė (recidyvai) forma. Vėliau gali išryškėti įvairūs liekamieji reiškiniai – rezidualinė bruceliozė (metabruceliozė): sąnarių ankilozės, nevaisingumas, regos sutrikimai, asteninis sindromas ir kt.
Brucelioze dažnai sergama ilgai, priklauso nuo sukėlėjo rūšies. Užsikrėtus avių ir ožkų brucelėmis (B. melitensis), susergama sunkia ūmine brucelioze, pereinančia į ilgai besitęsiančią lėtinę stadiją, kuri neretai baigiasi neįgalumu.
Diagnozė ir diferencinė diagnozė. Diagnozuojant bruceliozę labai svarbi epidemiologinė anamnezė (dažniau serga tam tikrų profesijų žmonės – veterinarijos darbuotojai, melžėjos, gyvulių fermų ir skerdyklų darbininkai ir pan.).
Bakteriologiniai kraujo, kaulų čiulpų ar limfmazgių biopsinės ir kitos medžiagos tyrimai atliekami retai, nes rezultatas gaunamas po 1–5 savaičių, veiksmingumas yra 15–20 proc. tirtų atvejų.
Praktiškai dažniausiai atliekama Raito agliutinacijos reakcija, vartojant praskiestą (1 : 10) brucelių diagnostikumą. Reakcijos titrai: 1 : 50 – abejotinas, 1 : 100 – silpnai teigiamas, 1 : 200 – teigiamas, 1 : 400 ir 1 : 800 – ryškiai teigiamas. Antikūnų atsiranda antrą ligos savaitę ir vėliau jų titras didėja.
Jautresnis ir informatyvesnis agliutinacijos testas, kai naudojami standartizuoti Brucella antigenai. Jei IgG agliutininų titras 1 : 80 ir daugiau – infekcija aktyvi. IgG antikūnų atsiranda 2–3 ligos savaitę, daugiausia jų būna 8 savaitę ir laikosi per visą aktyvų procesą. Gydant titrai mažėja ir po metų išnyksta.
Jeigu agliutinacijos testas neigiamas, o bruceliozės klinikiniai požymiai aiškūs, galima atlikti testą su „blokuotais“ antikūnais (tai nepilnieji IgG, kurie jungdamiesi su antigenais trikdo pilnųjų IgG ir IgM agliutinaciją). Šių antikūnų atsiranda poūmėje ligos stadijoje ir išlieka daugelį metų, kad ir kokio aktyvumo būtų liga. Sergant lėtine brucelioze, antikūnų titras nedidėja.
Sergant ūmine brucelioze, pirmos savaitės pabaigoje ir antrą savaitę esti teigiamas Biurnės alerginis odos mėginys, naudojant bruceliną (brucelių baltyminį ekstraktą), kurio 0,1 ml įšvirkščiama į dilbio odą. Rezultatas teigiamas, jei po 24 ir 48 val. oda patinsta, parausta, tampa skausminga ir susiformuoja ne mažesnis kaip 3–4 cm infiltratas. Mėginys retai atliekamas, nėra patikimas (gali būti teigimas daugelį metų ligai praėjus, taip pat vakcinuotiems asmenims).
Brucelių antigenus tiriamojoje medžiagoje galima nustatyti imunologinėmis reakcijomis (precipitacija, imunofluorescencija).Nustatomaleukopenija,santykinė limfocitozė ir monocitozė, trombocitopenija, ENG truputį padidėjęs.
Ūminė bruceliozė skirtina nuo daugelio ligų, kuriomis sergant karščiuojama, t. y. nuo sepsio, maliarijos, vidurių šiltinės, trichineliozės, reumato, endokardito, limfogranulomatozės, pseudotuberkuliozės, o endeminėse vietovėse – nuo leišmaniozės, tuliaremijos, Ku karštligės. Būtina įvertinti epidemiologinę anamnezę (kontaktas su sergančiais brucelioze gyvuliais, vartojamas jų pienas). Bruceliozei, skirtingai nuo kitų išvardytų ligų, būdinga tai, kad ligonių savijauta net ir esant labai aukštai temperatūrai (39–40 0C) būna patenkinama, jie vaikšto ir net dirba.Lėtinė bruceliozė skirtina nuo reumato, nespecifinių sąnarių bei nervų sistemos ligų, sisteminės vilkligės, psoriazinių ir sarkoidozinių artritų ir tuberkuliozės. Sergant sąnarių brucelioze, spondilitu pažeidžiami tik minkštieji audiniai, skirtingai nuo tuberkuliozės, kuria sergant pažeidžiami kaulai. Bruceliozei nebūdinga leukocitozė, padidėjęs ENG.
Gydymas. Gydymas priklauso nuo ligos klinikinės formos ir stadijos.
Etiotropinis gydymas. Pirmine – latentine – bruceliozės forma sergantys asmenys antibiotikais negydomi. Gydant ūminę bruceliozę svarbu slopinti bakteriemiją, todėl skiriamos didelės antibiotikų paros ir kurso dozės. Skyrus nepakankamas antibiotikų dozes ar per anksti nutraukus gydymą liga gali užsitęsti ar pereiti į lėtinę stadiją. Dažniausiai skiriama gerti doksiciklino po 100 mg kas 12 val. kartu su rifampicinu po 600–900 mg kas 24 val. 6 savaites. Galima skirti alternatyvų gydymą vienu iš šių vaistų derinių: a) gerti doksiciklino 6 sav. kartu su aminoglikozidais (streptomicino po 1,0 g kas 24 val. į raumenis 2–3 savaites arba gentamicino po 240 mg į veną kas 24 val. 1 savaitę ); b) TMP/SMX gerti po 160/800 mg kas 12 val. 6 savaites kartu su gentamicinu po 240 mg į veną kas 24 val. 2 savaites.
Taip gydant nustojama karščiuoti, sumažėja intoksikacija, blužnis ir limfmazgiai. Jei ligos forma sunki ar yra komplikacijų, galima skirti 3 antibiotikų derinį (doksiciklino, aminoglikozido ir rifampicino arba TMP/SMX) nurodytomis dozėmis. Po viso gydymo kurso liga retai recidyvuoja.
Sergant pirmine ar antrine lėtine brucelioze antibiotikais gydoma tik ligai paūmėjus.
Be etiotropinio, taikomas patogenezinis gydymas. Skiriama antihistamininių preparatų (tavegilio, suprastino, pipolfeno ir kt.), jei yra stiprių uždegiminių pokyčių (orchitai, artritai, uveitai ir kt.), galima skirti kortikosteroidų (pradėti nuo 30–40 mg prednizolono per parą, paskui dozę mažinti, gydyti 10–15 d. ar skirti ekvivalentines dozes kitų kortikosteroidų), kurie susilpnina uždegimą, pagerina savijautą, slopina alergines reakcijas, tačiau nepagerina vėlyvųjų gydymo rezultatų.
Skiriama ir simptominių priemonių: šildomosios procedūros (termoforai, parafinoaplikacijos), elektroterapija (induktotermija, diodinaminės srovės), masažas, gimnastika. Skausmui malšinti skiriama nenarkotinių analgetikų.
Liekamiesiems reiškiniams (metabruceliozės sąnarių, nervų formoms) gydyti geriausiai tinka fizioterapija,masažas,gimnastikairsanatorinisreabilitacinisbalneologinisgydymas. Į sanatoriją negalima siųsti asmenų, sergančių ūmine, poūme ligos forma, taip pat kai yra paūmėjusi lėtinė bruceliozė, padidėjusi temperatūra.
Po gydymo, net ir praėjus visiems klinikiniams reiškiniams, 20–30 proc. ligonių liga gali paūmėti.
Gyvenimo prognozė gera, nuo bruceliozės miršta mažiau kaip 1 proc. ligonių, tačiau liga gali užsitęsti iki kelerių metų, sukelti neįgalumą.
Priemonės nuo epidemijos ir profilaktika.Įtarus bruceliozę skubiai informuojama teritorijos visuomenės sveikatos priežiūros institucija. Ligonis aplinkiniams nėra pavojingas, taikomos bendrosios ligonių izoliavimo taisyklės. Išaiškinamas infekcijos šaltinis – naminiai gyvuliai – ir su jais kontaktavę asmenys, nustatomi asmenys, valgę sergančių gyvulių mėsos, sūrio, ypač iš avių pieno (brinzos), grietinės, sviesto, gėrę nevirinto pieno. Išaiškinti kontaktavę asmenys siunčiami į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kur atliekami klinikiniai laboratoriniai tyrimai ir ligoniai stebimi.
Svarbiausios profilaktikospriemonėsyraveterinarinės.Nustatoma,kuriegyvuliaiserga, jie izoliuojami arba skerdžiami. Ūkiai turi būti saugomi nuo infekcijos įvežimo. Gyvuliai tikrinami pagal planą. Naujai atvežtiems gyvuliams taikomas 30 d. karantinas ir atliekami serologiniai tyrimai. Išaiškinti sergantys gyvuliai skerdžiami. Gyvuliams bruceliozė diagnozuojama pagal epizootinius, klinikinius duomenis, serologinius bei bakteriologinius tyrimų rezultatus. Atliekant serologinius bandų tyrimus naudojami testai: buferizuoto bruceliozės antigeno, Raito lėtinės agliutinacijos, komplemento sujungimo ir imunofermentinės analizės (IFA) metodai. Bruceliozei paneigti rekomenduotina atlikti ir bakteriologinius tyrimus.
Tiriant galvijų bandas atliekami bendri ir (ar) individualių pieno mėginių tyrimai IFA metodu 3 kartus per metus. Mėginiai imami ne dažniau kaip kas 3 mėnesius. Įtarus ligą, turi būti atliekamas serologinis ir bakteriologinis kraujo tyrimas. Jei buvo įtarta arba diagnozuota bruceliozė, 2 kartus per metus atliekami galvijų nuo 12 mėn. kraujo serologiniai tyrimai. Jei bendri galvijų bandos ir (ar) individualių pieno mėginių tyrimai neatliekami, kartą per 2 metus atliekami galvijų nuo 12 mėn. kraujo serologiniai tyrimai. Atliekami abortą patyrusių karvių serologiniai kraujo, per abortą pasišalinusio vaisiaus ir lyties organų išskyrų tyrimai. Atliekami galvijų, kuriems paskirtas karantinas, serologiniai tyrimai, jei jie buvo įvežti iš Europos Sąjungos šalių, kurios neturi oficialiaigalvijųbruceliozeneužkrėstosšaliesarregionostatuso,irjeigalvijai buvo importuoti iš trečiųjų šalių.
Bet kurio gyvūno, kurio profilaktiniųbruceliozėstyrimųreakcijayrateigiama,žalias pienas negali būti vartojamas maistui. Gavus teigiamus rezultatus vykdomas sanitarinis galvijų skerdimas.
Pirminė atsakomybė už maisto saugą tenka ūkininkui. Tiekiantys gyvūnus į skerdyklas augintojai su kiekvienu gyvūnu turi pateikti atitinkamą informaciją iš kilmės ūkio, užtikrinti, kad gyvūnas nėra kilęs iš ūkio arba teritorijos, kuriai galioja judėjimo draudimas arba kitokie apribojimai, gyvuliai turi būti švarūs ir sveiki. Ūkininkai, parduodami gyvulį skersti, skerdyklai turi pateikti informaciją apie ūkyje auginamų gyvulių sveikatos būklę; parduodamo gyvulio sveikatos būklę; gyvulio gydymą ir naudotus vaistus; gyvulio tyrimo dėl užkrečiamųjų ligų rezultatus; anksčiau paties ūkio skerstų gyvulių skerdykloje nustatytas ligas.
Šalyse, kur bruceliozė labai paplitusi, gyvuliai vakcinuojami, bet žmonių imunizacija neatliekama.
Dirbantys su sergančiais gyvuliais asmenys privalo imtis profilaktikospriemonių:dėvėti darbo drabužius ir batus, pirštines, dezinfekuoti rankas, periodiškai tikrintis sveikatą.
Svarbi bruceliozės profilaktikospriemonė–pienopasterizavimasarbavirinimas,jei nėra galimybės jo pasterizuoti.