A. Marcinkutė

Fascioliozė, arba fascioliazė (Fascioliasis), yra kepenų liga, dažniausiai sukeliama didelių siurbikių Fasciola hepatica (sheep liver fluke), natūraliai parazituojančių avių, organizmuose. Jos paplitusios viso pasaulio avininkyste besiverčiančiose šalyse. Kitų siurbikų – Fasciola gigantica – aptinkama retai, jos paplitusios tarp stambiųjų raguočių, ypač bizonų, Afrikoje, Ramiojo vandenyno Vakarinėse pakrantėse.
Etiologija. Fasciola hepatica (F. hepatica) yra hermafroditinė plokščioji kirmėlė, lapo formos, 20–30 mm ilgio ir 8–12 mm pločio, turi 2 siurbtukus, kuriais tvirtinasi prie tulžies takų epitelio ląstelių. Priklauso Fasciola genčiai. Suaugusios F. hepatica parazituoja avių, ožkų, ir kitų raguočių tulžies takuose. Žmogus yra atsitiktinis galutinis šeimininkas. Suaugusios siurbikės ir jų kiaušiniai yra didesni negu kitų žmogaus kepenų siurbikių. Kiaušinių patekus į vandenį, po 2 savaičių inkubacijos išsilaisvina plaukiojanti lervinės stadijos miracidija, kurios priekinis galas ir esančios liaukos išskiria lizuojančių medžiagų ir padeda jai patekti į sraigės Lymnaeidae genties minkštuosius audinius. Sraigės organizme miracidija vystosi per kelias nelytinio dauginimosi stadijas iki galutinės cerkarijos stadijos. Laisvai plaukiodama ji patenka ant vandens augalų ir tampa metacerkarija, kuriomis gali užsikrėsti žmogus. Po 3–4 mėn. nuo pirminės infekcijos suaugusios siurbikės deda su išmatomis besiskiriančius kiaušinius.
Epidemiologija. Žmogus yra atsitiktinis užkrato šaltinis ir rezervuaras, natūralus invazijos rezervuaras yra avys, ožkos, kiti raguočiai ir iš dalies – Lymnaeidae genties sraigės.
Žmogus užsikrečia valgydamas žalius vandens augalus, augančius paupiuose, vartodamas kaip prieskoninį augalą pipirnę, žalius vėžiukus arba gerdamas metacerkarijomis užterštą vandenį. Invazijos dažnos avis auginančiuose kraštuose, ypač Rusijoje, Irane, Egipte, Japonijoje, Argentinoje. Neretai užsikrečia į endeminius kraštus vykstantys keliautojai. Pavojingas paprotys – valgyti žalias raguočių arba avių kepenis. Žmogus žmogui infekcijos neperduoda.
Imlumas infekcijai – visuotinis, sunkiau serga prastos mitybos asmenys.
Patogenezė ir patologija. Į žmogaus organizmą patekus incistavusioms metacerkarijoms, skrandyje ištirpsta jų apvalkalėlis. Toliau jos migruoja į dvylikapirštę žarną, per jos sienelę patenka į pilvo ertmę, prasiskverbia per kepenų kapsulę į parenchimą ir patenka į tulžies latakus, kur subręsta iki suaugusių siurbikių, dedančių kiaušinius. Lervų migracijos stadijoje būdinga didelė eozinofilija,greitotipoalerginės reakcijos. Dažniausiai F. hepatica pažeidžia bendrąjį tulžies lataką, sukelia obstrukcijos ir cholangito simptomus. Žmogaus organizme kirmėlės gyvena 3–5 metus. Jei ligos eiga sunki, būdingos antrinės bakterinės infekcijos.
Klinika. Inkubacijos periodas trunka iki 3 mėn. Dažniausiai žmonių fascioliozė yra lengva liga, bet visada – simptominė.
Ūminėje lervų migracijos stadijoje išryškėja alerginis dilgėlinis bėrimas, karščiavimas, pykinimas, vėmimas, skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku, užčiuopiamos padidėjusios kepenys. Negydant per 2–3 mėn. šie simptomai praeina, nes lervos pasiekia tulžies takus. Tuomet ligonis gali nebejusti simptomų. Vėlesnėje ligos stadijoje išsivysto cholecistitas, tulžies takų obstrukcija, sukelianti cholangito ir geltos sindromus. Kartais siurbikės gali migruoti į kitas vietas: plaučius, žarnų sienelę, odą ar smegenis, kur susidaro vietinių uždegiminių mazgelių arba abscesų. Sunkių išeičių stadijoje išsivysto portinė cirozė.
Diagnostika. Fascioliozė gali būti įtariama, esant karščiavimui, leukocitozei, didelei eozinofilijai,padidėjuskepenųfermentųaktyvumui,padidėjuskepenims,esantepidemiologinių duomenų.
Pirminėje lervų migracijos stadijoje išmatose kiaušinių nerandama, jų atsiranda po 3 mėn. nuo užsikrėtimo. F. hepatica kiaušiniai šalinasi su pertrūkiais, todėl ne visada jų randama ir vėlesnėse ligos stadijose.
Diagnozė patvirtinama, radus išmatų koncentruotuose tyrimuose F. hepatica kiaušinių, kurie identiški F. buski kiaušiniams (130–145 x 70–90 μm).
Pastaraisiais metais dažnai atliekami labai specifiškiirjautrūsserologiniaityrimai,kuriais aptinkama specifiniųantikūnųarcirkuliuojančiųparazitoantigenų.
Kepenų ir tulžies takų pokyčiai gali būti matomi atliekant cholangiografijos,ultragarsinius ir kompiuterinės tomografijostyrimus.Būdingiradiniai–intrahepatiniaiįabscesus panašūs hipodensiniai mazgeliai arba išsišakoję hipodensiniai plotai kepenų parenchimoje ūminėje lervų migracijos stadijoje.
Gydymas. Pirmiausia pasirenkamas preparatas – triklabendazolis (Triclabendazole, Egaten). Vienkartinė dozė – 10 mg/kg, suvartojama valgant. Kartais gydymą reikia pakartoti. Gali atsirasti kepenų skausmas žūstant parazitams arba alergijos požymių. Kitas iš tinkamiausių vaistų – nitazoksanidas. Jo geriama po 500 mg 3 kartus per parą 7 dienas. Galima skirti ir bitionolio (Bithionol) po 30–50 mg/kg (didžiausia paros dozė – 2 gramai) gerti kas antrą dieną, iš viso suvartojama 10–15 dozių. Gali pasitaikyti nepageidaujamų reiškinių, kaip pykinimas, pilvo spazmas, viduriavimas, fotojautrumas. Išgėrus vaistą, valgyti galima praėjus 2 val. Gydymas benzimidazoliu irgi yra efektyvus. Prazikvantelio dozė – po 25 mg/kg 3 kartus per parą. Prognozė po specifiniogydymo yra gera.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika.Žmonės, gyvenantys netoli laikomų avių kaimenių, turėtų vengti valgyti žalius arba nepakankamai termiškai apdorotus vandens augalus, žoleles, daržovių salotas, ypač endeminėse vietovėse. Plaunant daržoves, parazitų lervų gali likti prikibusių prie jų.
Labai svarbi veterinarinė kontrolė, sanitarijos lygis, apsaugantis nuo fascioliozės paplitimo aplinkoje.