Impotencija tirta šimtus metų, bet tik per paskutinius dešimtmečius išmokome ją suprasti ir veiksmingai gydyti. Jau XX a. pradžioje buvo žinoma, kad kraujagyslių, neurologinių ir hormoninių veiksnių visuma veikia erekciją, nes gydytojai perrišdavo varpos nugarinę veną ir persodindavo sėklides.
Tačiau sudėtinga fiziologinė, neurologinė ir psichologinė sąveika dar tik pradedama suprasti. Iki XX a. 9-ojo dešimtmečio dauguma ED atvejų vis dar buvo priskiriami prie psichologinių sutrikimų. Tam daugiausia įtakos padarė Z. Freud ir jo požiūris, kad impotenciją sukelia gerai žinomas Edipo kompleksas. Prieš pradedant gydyti farmakologiniais metodais buvo laikoma, kad dauguma vyrų, kuriems pasireiškia impotencija, turėjo psichoseksualinių sutrikimų, kuriuos diagnozuodavo ir gydydavo psichologai ir psichiatrai.
XX a. 9-ajame dešimtmetyje pradėjus gydyti farmakologiškai ir vystant ultragarso technologijas, gydytojai galėjo nustatyti gydymo veiksmingumą sukeldami erekciją ir stebėdami kraujo tekėjimą į varpą ir iš jos. Tuo metu, iki atrandant azoto monoksidą ir nustatant jo poveikį erekcijos fiziologijai, pagrindinis ir veiksmingiausias gydymo būdas buvo į varpos akytkūnius atliekamos injekcijos. Farmakologinis gydymas kinta, nes vis geriau suprantama impotencijos etiologija.
1998 m. JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) patvirtino sildenafilį, geriamąjį fosfodiesterazės inhibitorių. Taip atsirado naujas gydymo algoritmas, orientuotas į paciento tikslus ir motyvaciją bei įrodymais pagrįstus principus . Dabar daugiau nei 70 % impotencijos atvejų galima gydyti geriamaisiais vaistiniais preparatais. Remiantis Amerikos urologų asociacijos, Europos urologų asociacijos ir Pasaulinės sveikatos organizacijos remiamos Tarptautinės konsultacijos dėl erekcijos disfunkcijos gydymo duomenimis, geriamieji vaistiniai preparatai yra pirmasis pasirinkimas gydant beveik bet kokio tipo impotenciją. Taigi impotencijos diagnozė ir gydymas atsidūrė medicinos dėmesio centre ir tapo buitine tema.

Paplitimas ir nauji atvejai
Remiantis naujausiais tyrimais, JAV 15–30 milijonų vyrų skundžiasi lytine disfunkcija. Remiantis Nacionalinės ambulatorinės sveikatos priežiūros apžvalgos duomenimis, daugėja vyrų, kurie patys klausia apie impotenciją, nes ieško paprasto gydymo būdo, pvz., geriamaisiais fosfodiesterazės inhibitoriais .Per sisteminę apžvalgą, atliktą 2002 m., nustatyta, kad impotencijos paplitimas pasauliniu mastu svyruoja nuo 2 % jaunesnių nei 40 metų amžiaus vyrų grupėje iki daugiau nei 80 % vyresnių nei 80 metų amžiaus vyrų grupėje . Atliekant šią apžvalgą buvo nagrinėti Europoje, Azijoje, Jungtinėse Valstijose ir Australijoje vykdyti tyrimai. Vienas iš sunkumų nustatant erekcijos sutrikimų paplitimą yra pranešimo, , suvokimo ir gretutinių ligų suvokimo skirtumai pasauliniu mastu.
Žinoma, kad erekcijos sutrikimai siejami su amžiumi ir kitomis sveikatos būklėmis. Masačusetso vyrų senėjimo tyrimas („Massachusetts Male Aging Study“, MMAS) buvo vienas pirmųjų didelių populiacinių tyrimų, kurio rezultatai parodė, kad ED paplitimas siejamas su amžiumi. Šiame tyrime nustatytas ir erekcijos sutrikimų ryšys su kitomis lėtinėmis ligomis, pvz., cukriniu diabetu, hiperlipidemija, nutukimu, hipertenzija ir depresija (9). Tyrimo rezultatai parodė, kad erekcijos sutrikimų paplitimas padidėjo nuo 39 % 40–49 metų amžiaus vyrų grupėje iki 67 % vyresnių nei 70 metų amžiaus vyrų grupėje. Neseniai buvo atliktas Tarptautinis vyrų sveikatos problemų tyrimas. Jį vykdant buvo naudojamas tas pats klausimynas, kaip ir MMAS, bet jame dalyvavo Jungtinės Valstijos, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Italija, Prancūzija ir Ispanija. Bendras erekcijos sutrikimų paplitimas buvo 19 %, o labiausiai su erekcijos sutrikimais koreliuojantis kintamasis buvo amžius . Šešiose šalyse paplitimas svyravo nuo 4–6 % jaunesnių nei 40 metų amžiaus vyrų grupėje iki 39–73 % vyresnių nei 70 metų amžiaus vyrų grupėje. Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Japonijoje ir Malaizijoje atliktų kitų nepriklausomų tyrimų duomenys rodo panašų paplitimą ir nuo amžiaus priklausomą ED atvejų dažnėjimą, atsižvelgiant ir į tarpkultūrinių tyrimų ribotumą.

Rizikos veiksniai

Kaip minėta, atlikus daug epidemiologinių tyrimų nustatyta, kad didžiausias erekcijos sutrikimų rizikos veiksnys yra amžius. Kiti atpažįstami rizikos veiksniai yra rūkymas, širdies ligos, cukrinis diabetas, inkstų nepakankamumas, hiperlipidemija, depresija, nutukimas ir traumos. Neurologinės ligos, dėl kurių išsivysto erekcijos sutrikimų, yra nugaros smegenų sužeidimai, išsėtinė sklerozė ir Parkinsono liga. Naujausi duomenys rodo, kad ne tik širdies ligos yra erekcijos sutrikimų rizikos veiksnys, bet ir erekcijos sutrikimai gali būti gresiančių širdies ligų požymis, kuris gali būti diagnozuojamas prieš pasireiškiant širdies veiklos sutrikimams.
MMAS tyrimo duomenys taip pat parodė, kad cukriniu diabetu sergantiems pacientams erekcijos sutrikimai pasireiškia tris kartus dažniau ir diagnozuojama jaunesnio amžiaus, palyginti su cukriniu diabetu nesergančiais pacientais.
Jei paaiškėja, kad yra rizikos veiksnys, svarbu įspėti pacientą, kad jis gali būti erekcijos sutrikimų priežastis, ir pasiūlyti, kaip galima pakeisti gyvenimo būdą. MMAS tyrime tarp erekcijos sutrikimus patiriančių asmenų rūkalių nebuvo daugiau, bet, daugelio kitų tyrimų duomenimis, rūkantiems vyrams erekcijos sutrikimų rizika yra didesnė, be to, rūkymas tiesiogiai siejamas su širdies ligomis, o šios – su erekcijos sutrikimais.
Nutukimas, fizinis krūvis ir dieta taip pat turi įtakos erekcijos sutrikimams. Tyrimų duomenimis, gerinant tam tikras gyvenimo būdo sritis gali pagerėti erekcijos funkcija.
Esposito ir kolegos 2004 m. nustatė, kad mažėjant svoriui kinta vyrų patiriama erekcijos sutrikimų. Be lėtinių ligų, kurios yra erekcijos sutrikimų veiksniai, erekcijos sutrikimai gali sukelti dauguma širdies ligoms, hipertenzijai ir neurologiniams sutrikimams gydyti skirtų vaistinių preparatų. Pranešama, kad iki 60 % vyrų, vartojančių antidepresantų, ir 20 % vyrų, vartojančių vaistų nuo hipertenzijos, pasireiškė erekcijos sutrikimais.
Kiti svarbūs erekcijos sutrikimų rizikos veiksniai yra operacijos ir traumos. Ypač dabar, kai pagrindinis prostatos vėžio gydymo būdas yra radikali prostatektomija, iki 50 % vyrų po operacijos gali pasireikšti erekcijos sutrikimų. Į išsamią chirurginių procedūrų anamnezę turi būti įtrauktos bet kokios tarpvietės, dubens ar lytinių organų traumos. Iki 30 % dubens kaulų lūžių atvejų gali lemti erekcijos sutrikimą, kuris išsivysto kaip antrinė kraujagyslių ar neurologinių pažeidimų pasekmė. Be prostatektomijos, erekcijos sutrikimus gali sukelti tokios operacijos, kaip cistoprostatektomija, dubens organų rezekcija, inksto persodinimas ir kraujagyslių operacijos.

Erekcijos sutrikimų svarba

Impotencija veikia gerokai daugiau nei tik lytinę funkciją. Ji turi reikšmės gyvenimo kokybei, gretutinių būklių vystymuisi ir santykiams su kitais žmonėmis.
Siekiant nustatyti gyvenimo kokybės sąsajas su ED tyrimų atlikta nedaug. Žinoma, kad depresija siejama su ED ir gali būti ED priežastis, tačiau kitus su gyvenimo kokybe susijusius veiksnius nustatyti sunkiau. Keliuose tyrimuose buvo vertinamas pasitenkinimas naudojant alprostadilio šlaplės lazdeles (MUSE™). Šių tyrimų duomenimis, pagerėjo santykiai su partnere ir asmens bendra savijauta . Kituose tyrimuose buvo analizuojama vyrų, patiriančių erekcijos sutrikimus po prostatos vėžio gydymo, gyvenimo kokybė. Pastebėta, kad gyvenimo kokybės rodikliai suprastėjo tiek sergančių, tiek nesergančių prostatos vėžiu vyrų grupėse Tarptautiniame erekcijos funkcijos indekse (TEFI) yra klausimų, susijusių su bendru pasitenkinimu ir vyro santykiais su partnere.
Nors geriamųjų vaistinių preparatų suvartojama gerokai daugiau ir jais galima gydyti iki 70 % erekcijos sutrikimų atvejų, tyrimais nustatyta, kad fosfodiesterazės inhibitorių pagal receptą pakartotinai įsigyjama tik apie 20–50 % atvejų. Tai išryškina faktą, kad yra daugybė veiksnių, prisidedančių prie gydymo būdo pasirinkimo ir gydymo režimo laikymosi, nepaisant erekcijos sutrikimų poveikio gyvenimo kokybei . Nors impotencija yra labai dažnas reiškinys, vis dar reikia atlikti daug mokslinių tyrimų, kad būtų išsiaiškintos prevencinės priemonės, atrasta geresnių gydymo būdų ir nustatytas gydymo poveikis gyvenimo kokybės rodikliams.