Gydymas geriamaisiais preparatais: 5 tipo fosfodies terazės inhibitoriai

5 tipo fosfodiesterazės (FDE-5) inhibitoriai buvo atsitiktinai atrasti 1985 m., kai mokslininkai ieškojo medžiagos kraujospūdžiui mažinti (1). Ši medžiaga turėjo stiprinti cGMF poveikį ir galiausiai mažinti kraujospūdį vykstant vazodilatacijai. FDE-5 skaido cGMF ir konvertuoja jį atgal į neaktyvųjį junginį GMF. Pastarasis toliau virsta GTF ir veikiant guanilato ciklazei yra vėl paverčiamas cGMF . Slopinant cGMF skilimą, šio junginio vazodilatacinis poveikis sustiprėja ir pailgėja 1989 m. „Pfizer“ sukūrė sildenafilį ir vykdė klinikinius tyrimus siekdama ištirti jo kraujospūdžio mažinamąjį poveikį. Nors šio vaisto kaip medžiagos nuo hipertenzijos tyrimų rezultatai neteikė daug vilčių, pacientai nesuvartotus vaistus tyrimo pabaigoje grąžino nenoriai. Tai atskleidė nenumatytą vaisto poveikį – jis gerino erekcijos funkciją. Atsirado nauja vaistų klasė – FDE-5 inhibitoriai – ir kartu entuziastingiau imta diskutuoti apie erekcijos disfunkciją (impotenciją), jos atpažinimą ir gydymą. Šiuo metu yra keturios panašaus veikimo mechanizmo piliulės: avanafilis, sildenafilis, vardenafilis ir tadalafilis.
Kadangi šių vaistų tyrimų rezultatai buvo teigiami daugelį metų ir jų nepageidaujami reiškiniai yra minimalūs, šios geriamosios erektogeninės medžiagos toliau pasirenkamos kaip pirmaeilis  erekcijos sutrikimų  gydymas.

FDE-5 inhibitorių vartojimas

FDE-5 inhibitoriai chemine struktūra gana panašūs, todėl nenuostabu, kad veikia panašiai. Išskyrus kelias išimtis, visi šie vaistai skirti vartoti pagal poreik. Tai reiškia, kad jų vartoti galima tik prireikus, iki numatomo lytinio akto likus nuo 15 – 30 min. iki 1 val. Išgėrus šių vaistų tam tikrą laikotarpį padidėja kraujo tėkmė į lytinius organus, o jie sustandėja tik esant seksualinei stimuliacijai, kaip ir esant natūraliai erekcijai. Piliulės retai sukelia priapizmą, jei vartojamos be kitų preparatų ir pagal nurodymus (6), ir nesukelia erekcijos
be seksualinės stimuliacijos ar sujaudinimo. Didžiausia avanafilio (Spedros)  dozė yra 200 g, sildenafilio – 100 mg, o vardenafilio ir tadalafilio – 20 mg. Šių vaistų šalutinio poveikio profilis ir veikimo pradžia šiek tiek skiriasi. Pacientas, tikėdamasis lytinio akto, prireikus išgeria vieną iš šių erektogeninių piliulių, o atsakas pasireiškia pradėjus stimuliaciją. 

Šios piliulės pirmiausia skirtos vartoti pagal poreikį, o ne kasdien. Paminėtina išimtis – besiformuojanti erekcijos funkcijos reabilitacijos koncepcija. Daugelyje gydymo įstaigų pacientams, kuriems atlikta radikali prostatektomija, siūlomas agresyvaus gydymo po operacijos kursas, siekiant sušvelninti dažnai pasitaikančius erekcijos sutrikimus. Kai kuriose įstaigose reabilitacijai naudojami vakuuminiai erekcijos įrenginiai, gydymas injekcijomis į varpos akytkūnius ir kartais kasdienis FDE-5 inhibitorių vartojimas. Remiantis daugelio institucijų pateiktais duomenimis, kasdien vartojant erektogeninių vaistinių preparatų greičiau grąžinama erekcijos funkcija ir pagerėja lytinis pajėgumas . Kadangi nepageidaujami reiškiniai menki, nepritariantieji agresyviam gydymui kaip pagrindinius argumentus prieš kasdienį FDE-5 inhibitorių vartojimą erekcijos reabilitacijos tikslu pateikia didelę kainą ir patikimų duomenų trūkumą.

Taigi FDE-5 inhibitoriai vyrams padidina tiek erekcijų skaičių, tiek trukmę. Atliekant kiekybinę 27 tyrimų, kuriuose dalyvavo 6 659 ED patiriantys vyrai, metaanalizę nustatyta, kad sėkmingą lytinį aktą atliko didesnė sildenafilį vartojusių pacientų procentinė dalis, palyginti su placebo grupe (atitinkamai 57 % ir 21 %). Labai svarbu mokyti pacientus siekiant optimalaus atsako į sildenafilį. Į tai įeina paciento informavimas, kad vaistus reikia vartoti nevalgius ir lytinius santykius planuoti taip, kad pavartojus vaisto, jie vyktų praėjus 1–6 val. Didžiausia koncentracija serume būna po 1 valandos, o vaisto pusinės eliminacijos periodas yra 4–5 val.
Vardenafilis („Levitra“) ir tadalafilis („Cialis“) yra naujesni fosfodiesterazės inhibitoriai, kurie atrodo tokie pat veiksmingi, kaip ir sildenafilis. Tadalafilio veikimo trukmė ilgesnė, todėl jis turi hipotetinį privalumą – jį vartojant lytinis aktyvumas gali būti spontaniškesnis. Kaip ir sildenafilis, šios medžiagos stiprina hipotenzinę reakciją į nitratus. Todėl visi FDE-5 inhibitoriai kontraindikuotini pacientams, vartojantiems nitratus ar bet kokius NO donorus (nitroprusidą, nitrogliceriną, molsidominą). Kai kuriuos FDE-5 inhibitorius skirti vartoti kartu su alfa blokatoriais reikia atsargiai, nors tai nėra kontraindikuotina. Avanafilis (Spedra) – tai naujausias ir labai selektyvus FDE5 inhibitorius. Palyginus su kitais FDE veikiančiais grupės vaistais, avanafilis inhibuoja FDE5, kas sukelia mažiau pašalinių poveikių. Impotencijos gydymui naudojamos 50, 100 ir 200mg dozės. Pradinę 100mg dozę yra rekomenduojama suvartoti apytiksliai 30 minučių iki lytinių sąntykių, vėliau dozė gali būti koreguojama atsižvelgiant į efektyvumą bei toleravimą. Tarp turinčių ED pacientų lytiniai santykiai buvo sėkmingi vidutiniškai 47%, 58% ir 59% vartojant 50mg, 100mg ir 200mg avanafilio dozes atitinkamai, palyginus su maždaug 28% placebo grupėje. Sėkmingi lytiniai santykiai per pirmas 15 minučių nuo vaisto suvartojimo buvo 64%, 67% ir 71% vartojant 50mg, 100mg ir 200mg avanafilio dozes atitinkamai. Vaistas vartojamas ne dažniau kaip vieną kartą per dieną. 

Veiksmingumas ir nepageidaujami reiškiniai

Atliekant didelius klinikinius tyrimus, visų FDE-5 inhibitorių poveikis buvo teigiamas ir nekeliantis abejonių. Keliuose didesniuose tyrimuose erekcijos funkcijos kokybė pagerėjo 70–80 % atvejų, palyginti su placebo grupe (20–30 % atvejų). Šie rezultatai buvo pakartoti, todėl juos sąlyginai plačiai pripažįsta medikų bendruomenė. Be to, vartojant šių vaistų nepasireiškia tachifilaksija, taigi, nors paciento erekcijos funkcija bėgant laikui gali blogėti, norint pasiekti tą patį poveikį didesnių vaisto dozių nereikia.

Nepageidaujam reiškiniai būdingi visiems FDE-5 inhibitoriams, tačiau tyrimais nustatyta, kad mažiausiai šalutinių reiškinių sukelia naujausias FDE-5 inhibitorius  Avanafilis (Spedra)

Pagrindinė visų trijų FDE-5 inhibitorių kontraindikacija – kartu negalima vartoti nitroglicerino, nes gali pavojingai sumažėti kraujospūdis, taip pat jų negali vartoti pacientai, kuriems lytinė veikla sukeltų per didelį stresą širdžiai. Kitas šalutinis poveikis – galvos skausmas (13 %), veido raudonis (11 %), dispepsija (7 %), nosies užgulimas (4 %) ir regos sutrikimai (3 %) (11). Šiuos sutrikimus daugiausia sukelia sisteminė vazodilatacija ir kryžminis reaktyvumas su fosfodiesteraze kitose kūno dalyse, įskaitant tinklainę (FDE-6) ir vidaus organų lygiuosius raumenis (FDE-1–5). Nepaisant nepageidaujamo poveikio, šie vaistiniai preparatai vis tiek labai gerai toleruojami. Būta atvejų, kai vartojant sildenafilio pasireiškė nearterinė išeminė optinio nervo neuropatija (NAION), dėl kurios 12 pacientų pasireiškė staigus aklumas. 

Injekcijos į akytkūnius

XX a. 9-ajame dešimtmetyje vazoaktyviųjų medžiagų vartojimas impotencijai gydyti buvo papildomas metodas, nes buvo tik keletas gydymo galimybių. Per 1983 m. Amerikos urologų asociacijos (AUA) suvažiavimą Brindley pademonstravo vazoaktyviųjų medžiagų veiksmingumą sukeliant erekciją pats sau susišvirkšdamas fenoksibenzamino . Nors nuo to laiko kaip veiksminga neinvazyvi priemonė erekcijai pasiekti pradėti vartoti geriamieji FDE-5 inhibitoriai, tarp svarbiausių impotencijos gydymo priemonių liko vazoaktyviosios medžiagos, įskaitant prostaglandinus, papaveriną ir alfa adrenerginius antagonistus. Daug pacientų labiau patenkinti injekcijomis į varpos akytkūnius (intrakaverninėmis injekcijomis, IKI). Atliekant 433 vyrų, kuriems pasireiškė lėtinė impotencija ir kurie buvo gydyti sildenafilio citratu, tyrimą, 186 anksčiau buvo gydyti IKI. Sildenafilio poveikį 43,6% pacientų, kuriems buvo skirta geriamojo preparato, įvardijo kaip prastesnį nei intrakaverninėmis injekcijomis . Vazoaktyviąsias medžiagas geriausia skirti į dvi kategorijas: intrakaverninėmis injekcijomis ir dedamos į šlaplę.

Veiksmingumas

Gydymas intrakaverninėmis injekcijomis laikomas veiksmingiausiu erekcijos sutrikimų gydymo būdu neatliekant operacijos. Deja, jo pobūdis šiek tiek invazinis ir yra didelė priapizmo galimybė, palyginti su kitais impotencijos  gydymo būdais . Remiantis 2005 m. AUA gairėmis dėl impotencjos gydymo, geriamieji FDE-5 inhibitoriai turi būti siūlomi kaip pirmaeilis impotencijos gydymo būdas, nebent jis kontraindikuotinas. Gydymo intrakaverninėmis injekcijomis kandidatai yra pacientai, kuriems geriamieji preparatai nepadėjo (įskaitant cukriniu diabetu ir sunkiomis kraujagyslių ligomis sergančius pacientus) ir kurie vartoja nitratų arba kuriems gali prireikti jų vartoti. Kiti pacientai, patyrę neurologinių sužeidimų per dubens operaciją, dėl traumos ar švitinimo, taip pat gali būti idealūs gydymo IKI kandidatai. Absoliučiosios ir santykinės gydymo IKI kontraindikacijos yra anksčiau pasireiškęs priapizmas vartojant vazoaktyviųjų vaistinių preparatų ir ryški varpos fibrozė. Jei vartojama monoamino oksidazės inhibitorių, negalima skirti fenilefrino siekiant išvengti galimo priapizmo, nes šių vaistų derinys gali sukelti hipertenzinę krizę.

Vartojimo būdas ir veikimo mechanizmas

Sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas privalo išmokyti pacientus tinkamos IKI vaistų susišvirkštimo technikos, padėti nustatyti tinkamą dozę ir stebėti, ar nepasireiškia priapizmas . Įsišvirkščiama į nugarinę šoninę varpos kamieno dalį, toliau nuo nugarinio nervo Varpa sukietėja per 2–10 min., nes dėl padidėjusios arterinio kraujo tėkmės užsispaudžia podangalinės venulės tarp akytkūnių ir balzganojo dangalo. Pagrindinis gydymo būdas yra alprostadilis, papaverinas ir fentolaminas, vartojami po vieną, kartu ar derinant su kitomis medžiagomis. Dėl alprostadilio vykstant fermento adenilciklazės moduliacijai padidėja cAMF kiekis. Dėl šio cAMF kiekio padidėjimo sumažėja laisvojo kalcio koncentracija, todėl atsipalaiduoja akytkūnių lygieji raumenys . Papaverinas yra dar viena medžiaga,
kurią galima vartoti kartu su kitomis vazoaktyviosiomis medžiagomis siekiant sukelti erekciją. Jis sukelia nespecifinį fosfodiesterazės slopinimą, dėl kurio padidėja cGMF ir cAMF kiekis. Jis taip pat blokuoja nuo potencialų skirtumo priklausomus kalcio kanalus, todėl išlaikomas mažas kalcio kiekis. Atliekant kai kuriuos tyrimus nustatyta didesnė priapizmo (1–6 %) ir fibrozės (6–12 %) rizika,
palyginti su kitomis medžiagomis. Manoma, kad fentolaminas, alfa adrenerginis antagonistas, didindamas atitekančio į akytkūnius kraujo kiekį, sukelia erekciją. PGE-1 vartojimas su fentolaminu ir papaverinu turi pranašumą: sumažėja kiekvienos atskiros medžiagos dozė, todėl mažėja kaina (16). Dviejų medžiagų mišinį (fentolaminas ir papaverinas) ir trijų medžiagų mišinį (papaverinas, fentolaminas ir PGE-1) galima įsigyti tik tose vaistinėse, kuriose teikiama vaistinių preparatų ruošimo paslauga. Vartojant vaistų derinį gali padidėti veiksmingumas arba sumažėti šalutinis poveikis. Paprastai gydymas pasirenkamas gydytojo nuožiūra. Alprostadilį galima švirkšti ne tik į akytkūnius, bet skirti per šlaplę. Šlaplės gleivinę sudaro sudėtingos cilindrinės ląstelės ir per šį paviršių gali būti absorbuojami vaistai, taigi junginys vis tiek didina cAMF koncentraciją ląstelių viduje. Pogleivio venos, būtent apsukinės ir emisinės venos, einančios per balzganąjį dangalą, leidžia perduoti vaistus iš šlaplės akytkūnio į varpos akytkūnius ir atvirkščiai. Šis procesas bus apžvelgtas tolesniame poskyryje apie MUSE.

Vakuuminis erekcijos prietaisas

Vakuuminis erekcijos prietaisas yra saugus neinvazinis EDimpotencijos atliekant injekcijas ar vartojant FDE-5 inhibitorius. Vakuuminis erekcijos prietaisas sukuria neigiamą slėgį, dėl to pagerėja kraujo tėkmė į varpą ir išplečiami akytkūnių sinusai . Vakuuminis prietaisas naudojamas kartu su elastingu varpos pagrindą užspaudžiančiu žiedu, kuris užtikrina, kad iš akytkūnių neištekėtų kraujas. Spaudžiamasis žiedas yra atskiras nuo vakuuminio erekcijos įrenginio. Pacientai gali įsigyti šių prietaisų be recepto, bet AUA rekomenduoja naudoti tik vakuuminius prietaisus su užspaudžiamaisiais žiedais, kuriuose yra vakuumo ribotuvas, kad pacientai nesusižalotų varpos dėl per didelio neigiamo slėgio. Rinkoje yra keletas vakuuminių erekcijos prietaisų, veikiančių tuo pačiu principu, bet šiek tiek besiskiriančių slėgio reguliavimo vožtuvais ir užspaudimo žiedo forma ir (arba) dydžiu . Pacientas užmauna užspaudimo žiedą ant atvirojo vakuuminio cilindro galo ir sukuria neigiamą slėgį rankine ar baterijos energiją naudojančia pompa. Erekcijai atsirasti reikia nuo 30 sekundžių iki 7 minučių, bet pacientui būtina paaiškinti, kad reikia pumpuoti 1–2 minutes ir po to dar 3–4 minutes . Kai pacientas pasiekia patenkinamą erekciją, ant varpos pagrindo nustumiamas užspaudimo žiedas ir tik tada atjungiamas vakuuminis cilindras, vakuuminis erekcijos prietaisas yra saugus neinvazinis impotencijos gydymo metodas. Gydantimpotenciją, jį galima naudoti vieną arba kartu atliekant injekcijas ar vartojant FDE-5 inhibitorius. Vakuuminis erekcijos prietaisas sukuria neigiamą slėgį, dėl to pagerėja kraujo tėkmė į varpą ir išplečiami akytkūnių sinusai . Vakuuminis prietaisas naudojamas kartu su elastingu varpos pagrindą užspaudžiančiu žiedu, kuris užtikrina, kad iš akytkūnių neištekėtų kraujas. Spaudžiamasis žiedas yra atskiras nuo vakuuminio erekcijos įrenginio. Pacientai gali įsigyti šių prietaisų be recepto, bet AUA rekomenduoja naudoti tik vakuuminius prietaisus su užspaudžiamaisiais žiedais, kuriuose yra vakuumo ribotuvas, kad pacientai nesusižalotų varpos dėl per didelio neigiamo slėgio . Rinkoje yra keletas vakuuminių erekcijos prietaisų, veikiančių tuo pačiu principu, bet šiek tiek besiskiriančių slėgio reguliavimo vožtuvais ir užspaudimo žiedo forma ir (arba) dydžiu . Pacientas užmauna užspaudimo
žiedą ant atvirojo vakuuminio cilindro galo ir sukuria neigiamą slėgį rankine ar baterijos energiją naudojančia pompa. Erekcijai atsirasti reikia nuo 30 sekundžių iki 7 minučių , bet pacientui būtina paaiškinti, kad reikia pumpuoti 1–2 minutes ir po to dar 3–4 minutes. Kai pacientas pasiekia patenkinamą erekciją, ant varpos pagrindo nustumiamas užspaudimo žiedas ir tik tada atjungiamas
vakuuminis cilindras. Svarbu perspėti pacientus nelaikyti užspaudimo žiedo ant varpos ilgiau nei 30 minučių, nes, varpos kraujo dujų analizės duomenimis, po šio laikotarpio prasideda išemija . Pacientai turi žinoti, kad jų varpa gali atrodyti tamsesnė, vėsesnė ir labiau padidėjusi link varpos galvutės. Šio gydymo metodo taikymą riboja tai, kad pacientams jis nėra labai priimtinas. Gilbert ir kolegos atliko tyrimą, per kurį stebėjo 45 impotencija sergančius vyrus, kuriems nepasireiškė atsakas į IKI. Nors naudojant vakuuminį prietaisą erekciją pasiekti pavyko 38 vyrams, tik 12 teigė turėję patenkinamų lytinių santykių. Tačiau Cookson su kolegomis atliko tyrimą, per kurį stebėjo
216 pacientų. Per šį stebėjimo tyrimą, kurio trukmės vidurkis buvo 29 mėnesiai, 115 vakuuminį prietaisą naudojusių pacientų teigė, kad atsakas buvo. Tyrėjai nustatė, kad 84 % pacientų ir 89 % partnerių buvo patenkinti gydymo rezultatu. Erekcijos kokybė buvo 90 % (vertinti kietumas, ilgis ir apimtis).

Rizika

Esant priapizmo sukeltai fibrozei, dideliam proksimaliniam veniniam nuotėkiui arba arterijų nepakankamumui, vakuuminis prietaisas gali neužtikrinti tinkamos erekcijos . Prietaisą gali būti sunku valdyti, jei pacientui sunku dirbti rankomis. Esant kraujavimo sutrikimų ir vartojant antikoaguliantų, gali atsirasti taškinių kraujosruvų, nors rizika nėra didesnė nei bendrosios populiacijos. Dažniausias šalutinis poveikis – varpos diskomfortas, nutirpimas, mėlynės ir taškinės kraujosruvos

Šlaplės lazdelės

Kitas impotencijos gydymo būdas – erektogeninės medžiagos vartojimas šlaplės lazdelės forma. Šis metodas dažnai vadinamas pagal prekinį pavadinimą MUSE (angl. „Medicated Urethral System for Erection“). Į distalinę šlaplės dalį aplikatoriumi įstumiama 3 × 1 mm dydžio alprostadilio šlaplės lazdelė (18). Atsitiktinės atrankos kontroliuojamo tyrimo, kuriame dalyvavo 1 511 vyrų, duomenimis, 50,4 % atvejų atlikus šią procedūrą namuose lytinis aktas buvo sėkmingas . Šiam gydymo būdui būdingas su vaisto vartojimu susijęs skausmas: vykstant anksčiau minėtam tyrimui 35,7 % vyrų nurodė jutę skausmą varpoje, bet tik 2,4 % dėl to nutraukė gydymą. Kadangi kyla kraujospūdžio sumažėjimo ir apalpimo rizika, pirmą kartą procedūra turi būti atlikta gydytojo kabinete.

Veikimo mechanizmas

MUSE, kaip ir kiti gydymo būdai, veikia atpalaiduodama akytkūnių lygiuosius raumenis ir didindama kraujo tėkmę į akytkūnius (23). Alprostadilio šlaplės lazdelė yra maždaug ryžio grūdo dydžio. Ji įstumiama per šlaplės išorinę angą plastikiniu aplikatoriumi. Alprostadilis yra chemiškai identiškas prostaglandinui E1, natūraliai žmogaus organizme esančiai vazoaktyviajai medžiagai. Šis vaistas pristatytas 1997 m., siūlant priimtinas injekcinio gydymo alternatyvas.

Vartojimo būdas ir veikimo pradžia

MUSE paprastai pradeda veikti per 5–10 minučių ir, kitaip nei FDE-5 inhibitoriai, veikia neatsižvelgiant į paciento lytinio susijaudinimo būseną, nes šlaplės lazdelė įstumiama tiesiai į organą taikinį. Šiuo gydymo būdu siekiama sukelti nuo 30 minučių iki 1 valandos trunkančią erekciją, o priapizmas pasitaiko retai. Šlaplės lazdeles galima vartoti po varpos implantų operacijos, siekiant pagerinti varpos galvutės prisipildymą krauju (24). Tokio gydymo gali prireikti, nes varpos implantai užtikrina akytkūnių standumą, bet šlaplės kempinkūnis neprisipildo kraujo be seksualinės stimuliacijos. Platinamos keturios MUSE dozės: 125 μg, 250 μg, 500 μg ir 1 000 μg. Pacientus reikia perspėti nevartoti daugiau nei 2 vienetų 24 valandų laikotarpiu. Prieš vartojant, reikia pasišlapinti ir taip sudrėkinti šlaplę. Įstūmus lazdelę į šlaplę, vaistas greičiau absorbuojamas varpą švelniai masažuojant.

Rizika ir trūkumai

Dėl erektogeninių piliulių, IKI ir varpos implantų MUSE pradėta vartoti gerokai rečiau. Vidutinis sėkmingų atvejų dažnis yra 30–40 %. Nustatyta, kad mažesnės dozės vidutiniam impotencija sergančiam vyrui dažnai yra neveiksmingos . Nors toks gydymo būdas mažiau atbaidantis nei injekcija į varpos akytkūnius, pacientus reikia išmokyti naudoti aplikatorių ir įstumti šlaplės lazdelę. Dėl naudojimo
sudėtingumo, varpos skausmo ir diskomforto daug pacientų nutraukia gydymą.

Varpos implantų operacija  

Pirmoji varpos implantų operacija aprašyta XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, bet prietaisai, palyginti su seniausiomis versijomis, gerokai pasikeitė. Varpos implantų operacijos kaip ED gydymo būdo principas – kietos ar pripildomos konstrukcijos implantavimas į varpos akytkūnius, kad būtų užtikrintas standumas, kai vykstant natūraliam erekcijos atsakui akytkūniai neprisipildo pakankamai kraujo, kad būtų galima įstumti varpą į makštį. Platinami prietaisai skiriasi sudėtingumu ir pažangumu. Šiuo metu yra pusiau kietas arba lankstus varpos implantas, dviejų dalių arba „Ambicore“ implantas ir pripildomas trijų dalių implantas. Iš esmės yra dvi įmonės, gaminančios šiuos prietaisus: „Coloplast“ ir „American Medical Systems“. Jos abi įsikūrusios netoli Mineapolio, Minesotos valstijoje, JAV

Pusiau kieti ir lankstūs implantai

Paprasčiausias varpos implantas yra į abu varpos akytkūnius implantuojami nepripildomi elastingi cilindrai, dėl kurių varpa nuolat būna standi. Varpos kampą galima reguliuoti, kad ją būtų galima naudoti lytiniams santykiams, arba nuleisti, kai ji nenaudojama lytiniam aktui atlikti. Toks prietaisas yra paprastas, jį lengva naudoti ir nereikia sudėtingų rankų judesių. Kadangi prietaisą sudaro nedaug judinamų dalių, prietaiso gedimų pasitaiko retai. Šie prietaisai naudojami ne tik lytiniams santykiams, bet ir nugaros smegenų pažeidimą patyrusiems pacientams, kuriems reikalingi prezervatyvo tipo šlapimo surinktuvai. Šios grupės pacientams implantavus prietaisą lengviau ir saugiau ant varpos uždėti šlapimo surinktuvą. Vienintelė ilgalaikė rizika, sietina su šio tipo implantais, yra distalinė erozija, nes šio prietaiso galai visada kieti ir nuolat spaudžia varpos galvutę. Nepaisant sudėtingesnių implantų atsiradimo, šis prietaisas išlaikė laiko išbandymą ir kartais, kai yra tinkamiausias, vis dar implantuojamas. Kai kurie autoriai siūlo šio tipo implantus naudoti per gelbstinčias procedūras, kai šalinamas infekuotas pripildomasis implantas. Pastarąjį išėmus ir išvalius užkrėstą vietą, implantuojamas pusiau kietas prietaisas. Toks požiūris galėjo atsirasti, nes pusiau kieto implanto operacijos paprastesnės, o infekcijos rizika galimai mažesnė.

Pripildomasis varpos implantas

Pripildomasis varpos protezas savo veikimo principais geriau imituoja sveikos varpos funkcijas. Šie prietaisai gali būti minkšti, kai skystis pašalinamas iš varpos akytkūniuose esančių cilindrų, ir kieti ar standūs, kai šie cilindrai pripildomi skysčio. Šie prietaisai sudėtingi, nes skystis turi tekėti iš vienos talpyklos į kitą: viena yra tam tikra skysčio talpykla ar rezervuaras, kai varpa turi būti suglebusi, o kita – varpos akytkūniuose esantys cilindrai, kuriuos užpildžius varpa būna standi. Pacientas valdo prietaise esančio skysčio tėkmę naudodamas kapšelyje esančią pompą. „Ambicore“ arba dviejų dalių pripildomasis protezas sudarytas iš pompos ir dviejų cilindrų, esančių kairiajame ir dešiniajame varpos akytkūniuose. Šio prietaiso skysčio talpykla yra proksimalinėje varpos akytkūniuose esančių cilindrų dalyje. Kai pacientas paspaudžia pompą, skystis teka iš proksimalinės cilindrų dalies į distalinę ir varpa sustandėja. Kai pacientas sulenkia varpą,
skystis teka atgal į proksimalinę dalį ir varpa suglemba. Šiuo metu dažniau naudojamas trijų dalių implantas, geriausiai imituojantis
normalios varpos veikimą. Jį naudodamas pacientas geriausiai kontroliuoja erekciją. Šio prietaiso talpykla yra atskirta nuo pompos ir cilindrų ir paprastai implantuojama Retzius, arba perivezikinėje, erdvėje . Ši talpykla vamzdeliu sujungta su pompa. Kai pacientas pripildo prietaisą, skystis teka iš talpyklos į cilindrus. Šio prietaiso pompa turi išleidimo mechanizmą, kuriuo skystis išteka iš varpos, kad ji suglebtų, ir suteka atgal į rezervuarą . Šio tipo prietaiso konstrukcijoje paprastai yra apsaugos mechanizmas, sumontuotas pompoje arba talpykloje, kuris apsaugo nuo nenumatyto skysčio judėjimo atliekant Valsalvos manevrą. Nors trijų dalių varpos implantas sudėtingiausias iš paminėtųjų, jis suteikia pacientui daugiausia erekcijos kontrolės ir, ilgalaikių stebėjimų duomenimis, sulaukė geriausių pacientų vertinimų. Varpos implantų operaciją galima atlikti per pjūvį kapšelyje arba žemiau gaktikaulio. Kai kurie implantuoja trijų dalių prietaisą per kapšelį, o skysčio talpyklą implantuoja per pjūvį kirkšnies srityje.

Rizika ir nauda

Pacientas prieš implantų operaciją turi gerai suprasti riziką. Pacientus reikia informuoti, kad ši procedūra yra negrįžtama, nes varpos akytkūniai išplečiami ir į juos įstatomi implanto cilindrai. Todėl, jei prietaisą reikės išimti, normalių varpos akytkūnių lygiųjų raumenų nebus galima atkurti. Dėl šios priežasties daug gydytojų varpos implantų operaciją laiko paskutiniu gydymo būdo pasirinkimu. Kita pagrindinė šios procedūros rizika yra prietaiso infekcija, dėl kurios prietaisą būtina nedelsiant išimti. Paprastai ši infekcija nesukelia sepsio ir sisteminės bakteremijos, bet, jei nebus gydoma, pacientas gali sunkiai susirgti. Dar viena galima varpos implantų operacijos rizika yra šlaplės pažeidimas įstatant akytkūnių cilindrus. Papildoma pripildomųjų prietaisų implantavimo komplikacija yra šlapimo pūslės ar klubinių kraujagyslių pažeidimas įstatant talpyklą, o vėlesniu laikotarpiu – prietaiso gedimai ir nedidelis varpos sutrumpėjimas (daugiausia 1–2 cm). Įgiję patirties chirurgai gali sumažinti šių operacijų riziką ir pasiekti geresniųgydymo rezultatų.
Prietaisai tobulėja, tampa patikimesni ir mažėja galimų komplikacijų rizika. Abiejų prekių ženklų trijų dalių implantai padengtiantibiotikais „American Medical Systems“ prietaisas impregnuotas antibiotikais, o „Coloplast“ – padengiamas antibiotikais įmerkiant jį į antibakterinį tirpalą per operaciją. Abiejų kompanijų prietaisų pompose yra vienu prisilietimu atidaromi vožtuvai, todėl pacientas gali nesudėtingai išleisti prietaisus vienu greitu judesiu. Pripildomųjų varpos implantų patvarumas gerai dokumentuotas. 10 metų duomenimis, implantų gedimų dažnis yra 10 % (34). Paprastai, jei prietaisas sugenda, jį galima pataisyti arba kai kuriais atvejais pakeisti. Piliulės plačiai žinomos tarp ne medikų ir medikų bendruomenėje, o varpos implantų operacijas atlieka nedidelė urologų dalis.