Vidurių užkietėjimas (obstipacija) vaikui iki 4 metų yra būklė, kai jis tuštinasi rečiau nei 3 kartus
per savaitę ir tai trunka ilgiau nei 6 savaites; arba kai tuštinasi dažniau nei 3 kartus per savaitę,
tačiau defekacija yra skausminga, yra išmatų susilaikymo požymių (tepimas išmatomis, enkoprezė,
periodinis didelio kiekio išmatų pasišalinimas, pilvo ertmėje čiuopiami kieti dariniai).
4 metų ir vyresniems vaikams vidurių užkietėjimas nustatomas, jei yra nors 2 iš toliau išvardytų kriterijų:
▶▶negydomas vaikas tuštinasi 2 kartus per savaitę ir rečiau;
▶▶per savaitę tepimo išmatomis arba enkoprezės epizodai pasikartoja 2 kartus ir dažniau;
▶▶didelis kiekis išmatų pasišalina kartą per 7–30 dienų;
▶▶pilvo ertmėje arba tiesiojoje žarnoje čiuopiami įvairaus dydžio, kietokos konsistencijos dariniai;
▶▶pasunkėjusi defekacija: būtina stangintis ir tai užima daugiau nei ketvirtį tuštinimosi laiko;
▶▶išmatos dažniausiai kietos, pvz., spiros, „stulpas“; bet nebūtinai.
Kartu su vidurių užkietėjimu pastebimas išmatų nelaikymas, kuris pasireiškia tepimu, arba enkopreze.
Tepimas – tai nevalingas nedidelio kiekio skystų išmatų patekimas ant drabužių.
Funkcinio vidurių užkietėjimo priežastys: neracionali, nesveika mityba, psichologinės priežastys,
pvz., nenoras tuštintis darželyje. Funkcinis vidurių užkietėjimas pasitaiko 90–95 % visų vidurių
užkietėjimo atvejų. Kūdikių ir mažų vaikų lėtinio vidurių užkietėjimo priežastis gali būti alergija karvės pieno baltymams.
Organinės kilmės vidurių užkietėjimas dažniausiai yra vienas iš kitos ligos simptomų, pvz., nervinių
ganglijų veiklos nepakankamumo, vegetacinės nervų sistemos ligų, nervų sistemos ir lygiųjų raumenų
veiklos sutrikimų, endokrininių ligų (pvz., hipotirozės, cukrinio diabeto), metabolinių (pvz., hipokalemijos,
hiperkalcemijos) ligų, mechaninių kliūčių žarnyno pasažui, žarnų turinio konsistencijos
pokyčių, pvz., nevisaverčio maitinimosi, dehidracijos (vėmimo, pilorospazmo, nepakankamo skysčių
vartojimo), vaistų (pvz., raminamųjų, kai kurių vaistų nuo traukulių, geležies preparatų) poveikio.
Klinika
Simptomų kiekis ir stiprumas priklauso nuo vidurių užkietėjimo priežasties ir negalavimo trukmės. Būdinga:
▶▶suretėjęs ar visiškai išnykęs savarankiškas tuštinimasis;
▶▶tuštinimasis po ilgesnės pertraukos skausmingas, reikalingas didelių pastangų;
▶▶pakitęs kūdikio, vaiko elgesys (dirglus, blogos nuotaikos, neranda vietos, nesusikaupia žaisti);
▶▶įvairaus laipsnio apetito pablogėjimas, kai kurie atsisako net mėgstamų patiekalų;
▶▶sugebantys pasiskųsti pasako, kad pilvukui negerai, skauda, tempia, plėšia. Patys ligoniai defekaciją apibūdina įvairiai: sunku pasituštinti, tuštinantis skauda pilvo apačią, ją ir išangę plėšia, išmatų nedaug arba gausu, išsituštinus dažniausiai palengvėja;
▶▶po kelių dienų vaikui sunkiai pasituštinus įvairaus kiekio ir konsistencijos išmatomis, būklė pagerėja: paprašo valgyti, valgo noriai ir nemažai, pagerėja nuotaika, domisi žaidimais. Vidurių užkietėjimui užtrukus ilgiau nei 3 mėn., be jau minėtų, aptinkami šie simptomai:
▶▶palpuojant užčiuopiamos išmatos storosios žarnos projekcijoje;
▶▶padidėjusi pilvo apimtis;
▶▶tiesiosios žarnos iškritimas (jis gali būti aptiktas ir nesant užsitęsusio vidurių užkietėjimo); 

▶▶kraujas ir gleivės išmatose (gali būti aptikti ir neužsitęsus vidurių užkietėjimui, pvz., įplyšusišangei);
▶▶pilvo skausmai išnyksta, nes vaikas pripranta prie storosios žarnos tempimo, maudimo jausmo;
▶▶dėl enkoprezės atsiranda blogas kvapas, prie kurio vaikai pripranta greitai ir jo nebejaučia, betnemalonu aplinkiniams;
▶▶dėl aukštos diafragmos padėties dažniau serga kvėpavimo organų ligomis;
▶▶atsilieka fizinis augimas;
▶▶karščiavimas be priežasties;
▶▶anemija;
▶▶vangumas, silpnumas;
▶▶galvos skausmai.
Vidurių užkietėjimui užsitęsus, kraujo tyrimas gali rodyti alimentinės kilmės anemiją.
Gydymas
Efektyviausias kompleksinis: vaiko ir tėvų mokymas, intensyvus gydymas dieta, vaistais, psichoterapija,
fizinėmis priemonėmis, stiprinančiomis pilvo raumenis ir jų tonusą (gydomoji mankšta,
masažas). Vaikai ir tėvai mokomi sveikai maitintis, užtikrinti patogią, saugią, išsaugančią intymumątuštinimosi aplinką.
Dietinis, medikamentinis, psichoterapinis gydymas pradedamas, kai iš storosios žarnos yra pašalintos
visos susikaupusios išmatos (pvz., gerai išvalius žarnyną klizmomis – geriausia tai atlikti vaikų
chirurgijos skyriuose ar bent ligoninėje, kur yra vaikų skyrius), t. y. per pilvo sieną neužčiuopiami jokie
dariniai žarnyne. Skystinamieji vaistai gali pabloginti padėtį, pvz., sukelti vėmimą, pilvo maudimą,
skausmą ir pan. Taikant psichoterapiją, vyresniam nei 5 metų vaikui įteigiama, kad jis gali atsikratyti
vidurių užkietėjimo, jei klausys gydytojo, tėvų patarimų ir, svarbiausia, labai norės pasveikti.
Dažniausia funkcinio vidurių užkietėjimo priežastis yra alimentinis faktorius. Dažniausi kūdikio,
mažo vaiko maitinimo pažeidimai: paros maisto racione yra vienos rūšies produktų (pvz., karvės
pieno ir jo mišinių, kalcio (dėl vitamino D perdozavimo), ryžių, manų, kukurūzų bei košių perteklius,
skysčių, patiekalų, turinčių ląstelienos, ir motinos pieno trūkumas arba jo per mažai patenka
į kūdikio organizmą. Mažai motinos pieno į kūdikio organizmą patenka dėl jo trūkumo, blogos
žindymo / maitinimo technikos arba esant lūpos, ypač gomurio, skeltumui, kai kūdikis gausiai atpila, vangiai žinda ir blogai ryja.
Kasdien 3 metų ir vyresnis vaikas turi gauti tiek gramų ląstelienos, kiek jam metų, o dar geriau –
metų skaičius plius 5 gramai. Daugiau ląstelienos nereikėtų duoti, nes joje esantys fitatai gali sutrikdyti
kalcio ir kitų mineralinių bei energinių medžiagų pasisavinimą. Įvairiuose produktuose yra skirtingas augalinės ląstelienos kiekis.Funkcinio vidurių užkietėjimo, taip pat sukelto ir alimentinio faktoriaus, gydymo kryptys yra šios:
peristaltikos (maisto tranzito per žarnyną) gerinimas, skausmo sindromo ir žarnyno mikrobiotos
disbalanso (disbakteriozės) šalinimas, defekacijos reflekso atkūrimas arba suformavimas.
Kūdikio maitinimas koreguojamas mažinant vienarūšių produktų; atsižvelgiant į amžių, skiriama
patiekalų, kurie skystina žarnyno turinį ir didina ekskrementų apimtį. Nežindomiems kūdikiams
duodama specialios medicininės paskirties mišinių, pvz., Aptamil Comfort 1 arba Aptamil Comfort 2.
Juos naudojant nesusidaro netirpūs muilai, kurie kietina išmatas. Juose yra galaktooligosacharidų
ir fruktooligosacharidų, kurie skatina augti ir daugintis gerąsias bakterijas, purenančias išmatas.
Tėvai perspėjami, kad į atitinkamą vandens kiekį yra dedama tiek mišinio šaukštelių, kiek nurodyta
instrukcijoje, nes svarbu, kad kūdikis, vaikas, kuriam užkietėja viduriai, gautų pakankamai skysčių.
Papildomai maitinamam kūdikiui, t. y. kai jam sukanka 4–6 mėn., dieta koreguojama taip, kad
per parą gautų ne vienos rūšies, o skirtingų patiekalų, tinkamų pagal amžių (žr. „Papildomas kūdikių
maitinimas“). Kūdikiui duodama juodųjų slyvų, obuolių, morkų, abrikosų, persikų sulčių su
minkštimu ir jų tyrelių. Labiau tinka žalių obuolių ir morkų tyrelė, sumaišyta santykiu 3:1 arba 2:1.
Morkos gali būti pakeistos žaliomis (be odelės) arba džiovintomis slyvomis santykiu 1:1. Džiovintos
slyvos 6–8 val. mirkomos virintame vandenyje, paskui sutrinamos ir sumaišomos su obuolių tyre.
Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad, kai kurių Vakarų autorių duomenimis, džiovintos slyvos turi
oksifenisatino – medžiagos, sukeliančios lėtinį hepatitą ar kepenų cirozę. Todėl džiovintomis slyvomis
piktnaudžiauti nereikėtų. Tyrelės iš džiovintų vaisių, pvz., obuolių, slyvų, abrikosų, persikų,
yra efektyvesnės už sultis, nes jose yra daugiau augalinės ląstelienos. Obuoliuose esantis pektinas
sutrumpina žarnų turinio slinkimo laiką ir padidina išmatų masę 50–57 %. Sultys ir tyrelės duodamos
pakaitomis po 10–30 ml 5–6 kartus per parą. Kalio stoka turi įtakos vidurių užkietėjimui. Daug kalio
yra razinose. Jos (be sėklų) mirkomos kelias valandas, pertrinamos ir naudojamos tyrelėms pagardinti.
Nuo 5 mėn. duodama mėsos ar žuvies tyrės su virtų daržovių (pvz., burokėlių, morkų, kopūstų
(lapinių, žiedinių), kaliaropių, bulvių) tyre. Bulvės neturi sudaryti daugiau kaip 40–50 % tyrės.
Galima duoti 1–3 arbatinius šaukštelius trintų žalių kopūstų su 1–2 ml saulėgrąžų arba sojų aliejaus
(geriau nerafinuoto). Taip pat skystos avižų košės, pagamintos su motinos pienu arba pieno mišiniais
Aptamil Comfort 1 arba Aptamil Comfort 2 ir pagardintos džiovintų obuolių, persikų ar abrikosų tyre.
Nuo 6–7 mėn. duodama rupių miltų, pvz., avižų, sorų, javainių su vaisių tyre. 3–4 kartus per
parą – po 2–5 arbatinius šaukštelius trintų šviežių vaisių ir daržovių (geriau kaskart vis kitų). Daržovės
duodamos su 1–2 ml saulėgrąžų arba sojų aliejaus.
Nuo 8 mėn. duodama javainių košės su 1 g sėlenų (pvz., kvietinių); užsigerti – sulčių, pagardintų
medumi (jeigu kūdikis toleruoja). Tačiau yra duomenų, kad medus kūdikiams gali sukelti botulizmą
dėl jame galinčių būti botulizmo sporų, todėl Amerikos pediatrų akademijos Mitybos komitetas
nerekomenduoja kūdikiams duoti medaus. Šviežių vaisių ir daržovių kiekis laipsniškai didinamas.
Jeigu kūdikis geria, duodama šviežių kopūstų, bulvių, burokėlių sulčių ir jų mišinių.
Nuo 9 mėn., jeigu nepučia vidurių ir kūdikis valgo, galima duoti 20–80 g pupelių, žirnių košės
(daugeliui kūdikių nepatinka specifinis šių košių kvapas). Į mėgstamas vaisių tyres saikingai, po
½ arbatinio šaukštelio, dedama smulkintų kvietinių sėlenų. Daugiau jų dėti netikslinga, nes gali pasikeisti patiekalų skonis, sutrikti kalcio rezorbcija. Skysčiuose sėlenos išbrinksta, skatina peristaltiką,
dėl to maisto liekanos lengviau pereina per žarnyną. Be to, sėlenos padeda pasišalinti iš organizmo
toksinėms medžiagoms, teigiamai veikia riebalų apykaitą, mažina kancerogenų poveikį gleivinei,
suriša tulžies rūgštis, keičia žarnų turinio terpės pH į rūgščiąją pusę.
Vienerių metų ir vyresniems vaikams sėlenų, kaip maisto priedo, dedama į įvairius patiekalus, po
0,5–1 arbatinį šaukštelį, tai yra tiek, kad nepasikeistų patiekalo skonis. Į košes dedamos džiovintos ir kavamale maltos sėlenos.
Kai atsiranda noras kramtyti, kūdikiui duodama rupaus malimo ragaišio ar duonos, kurioje yra
įvairaus dydžio smulkintų grūdų dalelių. Jeigu reikia, galima pagardinti slyvų ar abrikosų, persikų tyre.
Gydant vidurių užkietėjimą, visuomet papildomai skiriama skysčių (sulčių, šviežių, t. y. ką tik
išspaustų, skiestų apelsinų sulčių, vandens, mineralinio vandens, turinčio sulfatų, pvz., „Ramigė“).
Priklausomai nuo vaiko amžiaus skysčių skiriama nuo 100 iki 1500 ml per parą. Mineralinis vanduo,
kuriame yra daug sulfatų, turi laisvinamąjį poveikį viduriams. Jo duodama po 10–150 ml 3 kartus per dieną, 1–1,5 val. prieš valgį. Jei mineralinio vandens vaikas negeria, pasiūlykite vėsaus erškėtrožių nuoviro arba vandens su medumi.
Gerai kramtančiam vaikui 2–3 kartus per dieną prieš valgį duodama šviežių daržovių mišrainės,
ypač lapinių, pvz., kopūstų, burokėlių, salotų (ypač gūžinių). Mišrainės pagardinamos citrinų
rūgštimi arba aliejumi, neaštriais prieskoniais. Kaip garnyras prie karštų patiekalų duodama troškintų
morkų arba virtų burokėlių. Daugelis vaikų mėgsta bandeles, iškeptas iš tarkuotų morkų su
įkeptais džiovintais vaisiais: razinomis, slyvomis, abrikosais, persikais, obuoliais. Naudingi ir malti
linų sėmenys, kurių galima įmaišyti į daržovių mišraines arba išgerti po 1–2 arbatinius šaukštelius
3 kartus per dieną po valgio. Vidurių užkietėjimo dietinis gydymas yra individualizuojamas: dietą
pamažu plečiant, atrandami produktai ir jų kombinacijos, kurios geriausiai padeda konkrečiam vaikui.
Gydymas vaistais
Vidurių užkietėjimui gydyti dabar siūloma daug skirtingai veikiančių vaistų. Iš jų visų vaikams
ir suaugusiesiems labiausiai tinka osmoziniai laisvinamieji, pvz., laktuliozė, makrogolis (polietilenglikolis).
Jie osmozės būdu pritraukia vandenį į žarnyno spindį, jų neardo žarnyno enzimai. Iš šių
vaistų fiziologiškai veikia galaktozės ir fruktozės junginys laktuliozė (Duphalac). Jis beveik nepatenka
į kraujotaką, nesutrikdo angliavandenių ir elektrolitų apykaitos, tinka bet kurio amžiaus vaikams
ir suaugusiesiems, nėščioms ir žindančioms motinoms, sergant cukriniu diabetu ir po operacijų.
Duphalac gerai toleruojamas. Dozė parenkama individualiai, priklauso nuo ligonio amžiaus ir
vidurių užkietėjimo sunkumo Jei kompleksinis 3–6 mėn. gydymas neefektyvus, būtina pakartotinai tirti specializuotame skyriuje.
Sėkmingai gydant vidurių užkietėjimą, išnyksta ir enkoprezė. Bet kurio amžiaus pacientams vidurių užkietėjimo ir enkoprezės gydymo metu skiriama polivitaminų. Žarnynui išvalyti gali būti taikomos osmosinio diuretiko sorbitolio (Microlax) klizmutės. Jos tinka „gaisrui gesinti“, bet ilgai vartoti jų neskiriama. Kiti vidurių laisvinamieji vaistai, pvz., senų žolė, vaikams neskirtini. Pagalbinė
priemonė gali būti probiotikai. Funkcinio vidurių užkietėjimo gydymo trukmė – nuo 2 mėn. iki 3 metų. Pasveiksta 70–100 % vaikų. Ligos atkryčiai nėra dažni.

Komplikacijos
Vidurių užkietėjimas gali komplikuotis į enterokolitą, ūminį žarnyno nepraeinamumą, gali būti
pasikartojančių pilvo skausmų bei išmatų nelaikymo priežastis.
Profilaktika
1. Tėvams išaiškinama tuštinimosi sutrikimo priežastys, vidurių užkietėjimo mechanizmas,
skiriamo gydymo ypatumai, jo poveikis ir tai, kas gali trikdyti vaiko tuštinimąsi, kaip padėti
vėl užkietėjus viduriams.
2. Nuolatinė gydymo eigos kontrolė, gydymo efektyvumo vertinimas ir patarimų tikslinimas.
3. Psichologinė parama vaikui ir jo šeimai. Esant reikalui, psichologo konsultacija.
4. Tinkamas ir intensyvus ligų, kurios pasireiškia organiniu vidurių užkietėjimu, gydymas.
Indikacijos siųsti į konsultaciją (vaikų chirurgo, pediatro)
1. Neatidėliotinai ir bet kurio amžiaus vaiką, jeigu pirminės apžiūros metu įtariama organinė
vidurių užkietėjimo priežastis.
2. Bet kurio amžiaus vaiką, jeigu 3–6 mėnesių kompleksinis gydymas neefektyvus.

Doc. A. Vingras