Bronchitas yra įvairios etiologijos apatinių kvėpavimo takų (bronchų) gleivinės uždegimas, pasireiškiantis
sausu kosuliu ir skreplių sekrecija, kartais lydimas viršutinių kvėpavimo takų infekcijos.
Etiopatogenezė
Uždegiminė bronchų gleivinė ir pogleivis paburksta, vyksta hipereminiai procesai, gleivinė storėja,
atsisluoksniuoja virpamasis epitelis, bronchų gleivinė infiltruojama leukocitais, sutrinka mukociliarinis
klirensas, bronchai siaurėja arba užsikemša – dėl to atsiranda kosulio priepuoliai su skrepliavimu ir dusuliu.
Jei bendra imuninė sveikata yra normali, gleivinės membrana grįžta į pradinį lygmenį po pradinės
infekcijos, kuri dažniausiai trunka kelias dienas. Ūminis bronchitas trunka mažiau nei 6 savaites.
Dažniausiai (apie 90 % atvejų) ūminį bronchitą sukelia įvairūs virusai (rino-, adeno-, respiracinio
sincitijaus, gripo, paragripo, herpes simplex ir kiti), tačiau kartais virusinė infekcija gali komplikuotis
bakterine infekcija. Iš bakterijų dažniausiai ją sukelia Streptococcus pneumoniae, Haemophilus influenzae,
Bordetella pertusis, Legionella pneumoniae, taip pat vis dažniau atipiniai mikroorganizmai:
Mycoplasma ir Chlamydia pneumoniae.
Ligai turi įtakos oro tarša, rūkymas, nuovargis, kenksmingos medžiagos. Pasikartojantys ūminio
bronchito atvejai gali lemti lėtinį bronchitą.
Klinika
Prieš prasidedant bronchitui, dažniausiai būna viršutinių kvėpavimo takų kataras (subfebrilitetas,
sloga, gerklės skausmas, užkimimas). Vėliau atsiranda pagrindinis bronchito požymis – kosulys.
Kosulio stiprumas, trukmė ir pobūdis priklauso nuo etiologinių faktorių, jų sąveikos, kvėpavimo
takų būklės ir organizmo ypatumų.
Ligos pradžioje dažniausiai kosulys būna sausas, varginantis, skausmingas, pasunkėja naktį, vėliau
pasidaro drėgnas. Ligonis pradeda atkosėti skreplių, kurie paprastai būna skaidrūs, gleivingi. Po kelių dienų būklė pagerėja.
Sergantiems ūminiu bronchitu ligoniams nebūna kvėpavimo nepakankamumo požymių, o bendra
būklė patenkinama. Vaikai kartais netenka apetito, pasidaro neramesni, pablykšta. Kartais susirgus
bronchitu pakyla temperatūra, skauda gerklę, ligonis gali skųstis krūtinės spaudimu ir pan., tokie
simptomai paprastai išlieka tik kelias dienas. Nekomplikuotas bronchitas trunka 7–10 dienų.
Diagnostika
Bronchito etiologiją nustatyti sunku. Visų pirma dėl to, kad dažnai neįmanoma patikimai atlikti
bakteriologinio pasėlio. Nosiaryklės, ryklės mikroflora menkai atspindi tikrus bronchito sukėlėjus,
dėl to gali klaidinti. Imunoserologiniai tyrimai nustatant specifinius IgM, IgA, IgG klasių antikūnus
gali būti informatyvūs, tačiau kasdieninėje praktikoje Lietuvoje beveik netaikomi.
Pagrindiniai diagnostikos kriterijai yra:
▶▶kosulys,
▶▶sausi ir įvairaus stambumo drėgni karkalai,
▶▶nepakitę perkusijos duomenys.
Tiriant rentgenologiškai, matomas paryškėjęs plaučių piešinys be židininių infiltracinių pokyčių. 

Gydymas
Sergantis ūminiu bronchitu pacientas paprastai gydomas namuose. Gydoma šalinant etiologinius
veiksnius, taikomas patogenezinis ir simptominis gydymas, siekiant suskystinti skreplius, kad jie lengviau
pasišalintų. Mukociliariniam klirensui normalizuoti yra skiriama atsikosėjimą gerinančių vaistų
(refleksiškai ir rezorbciškai veikiančių), mukolitinių vaistų (skystinančių skreplius) ir inhaliacijų.
Dėl ekspektorantų skyrimo įvairių šalių gydytojai laikosi nevienodos taktikos. JAV šių vaistų beveik
visai neskiriama, nes nėra patikimų įrodymų, jog jų poveikis bent kiek daugiau skirtųsi nuo placebo.
Europoje ši vaistų grupė gerokai populiaresnė. Lietuvoje tradiciškai ši vaistų grupė yra ūminio bronchito gydymo dalis.
Ekspektorantai sąlygiškai skirstomi į atsikosėjimą lengvinančius ir mukolitikus (sekretolitikus).
Teigiama, jog atsikosėjimą lengvinantys preparatai (termopsio žolė, vaistinės piliarožės, mukalitinas,
pertusinas, anyžių nuoviras ir lašai bei kt.) refleksiškai dirgina bronchų gleivinę, todėl padaugėja sekreto ir sumažėja jo klampumas.
Mukolitikai (acetilcisteinas, karbocisteinas, metilcisteinas) in vitro skreplius skystina gana efektyviai,
tačiau in vivo jų efektyvumas nėra įrodytas. Acetilcisteino nerekomenduojama vartoti kartu su eritromicinu
ir ampicilinu. Yra duomenų, kad šis mukolitikas esant padidėjusiam bronchų jaudrumui gali sukelti bronchų spazmą.
Mukolitikų vartojimas ūminio bronchito metu, kai nėra tyrimų, įrodančių, jog in vivo jie sumažina
skreplių klampumą ir palengvina jų iškosėjimą, yra labai ginčytinas, o jų pasirinkimas grindžiamas
daugiau tradicijomis ir kai kurių klinicistų nuomone, jog jie tam tikrose situacijose yra veiksmingi. Vis
dėlto Lietuvoje mukolizinių preparatų – acetilcisteino, bromheksino, ambroksolio ir kitų – skiriama gana
dažnai, siekiant pagerinti mukociliarinį klirensą.
Išimtiniais atvejais, jei labai vargina ilgai nepraeinantis sausas kosulys, skiriama kosulį slopinančių
preparatų. Jie vartojami trumpai, kol kosulys tampa drėgnas. Sausam, labai varginančiam kosuliui
greitai gydyti geriausiai tinka dekstrametorfanas, o jei jo nėra, galima skirti preparatų, turinčių kodeino.
Pastarojo medikamento nereikėtų duoti kūdikiams.
Kai kosulys pasidaro drėgnas, vienintelė tikrai efektyvi priemonė kosuliui palengvinti yra pakankama
hidratacija. Ji sumažina sekreto klampumą, padidina skysčių kiekį kvėpavimo takuose, todėl, sumažėjus
gleivinės dirginimui, ligonis gali daug geriau atkosėti susikaupusius skreplius.
Daugiausiai diskusijų kyla dėl ūminio bronchito gydymo antibiotikais. Gydant bronchitą vaikams,
antibiotikų skiriama, jei: atsiranda intoksikacijos požymių, hipertermija trunka ilgiau nei 3 dienas, atsiranda
obstrukcinis sindromas ir klinikinių bronchiolito požymių, jei bronchitu serga kūdikis, bronchitas
užsitęsia arba nustatoma mikoplazminė ar chlamidinė infekcija.
Pacientams, kurie kosėja 10 dienų ir ilgiau, reikėtų įtarti kokliušą ir, atlikus laboratorinius tyrimus ir
patvirtinus diagnozę, taip pat įrodžius mikoplazminę ar chlamidinę ūminio bronchito etiologiją, visuomet
racionalu skirti makrolidų, ypač naujos kartos (azitromicino, klaritromicino), kurie veikia ne tik Mycoplasma
pneumoniae, Chlamydia pneumoniae, bet ir streptokokus, stafilokokus bei Haemophilus influenzae.
Neretai kosulys gali ilgiau užtrukti dėl padidėjusio bronchų reaktyvumo po kvėpavimo takų infekcijos,
todėl tokiais atvejais nereikia skubėti gydyti antibiotikais, o 2–4 savaites skirti inhaliuojamųjų
gliukokortikosteroidų (beklometazono, budezonido, flutikazono) ir inhaliuojamųjų trumpai veikiančių
broncholitikų (salbutamolio, fenoterolio, terbutalino, ipratropiumo bromido). Šie vaistai vartojami tol,
kol yra obstrukcijos požymių. Tai neretai duoda labai gerų rezultatų. Visais atvejais, jei būklė nepagerėja
per 4–5 dienas, reikėtų tikslinti diagnozę ir atmesti kitas ligas (pvz., plaučių uždegimą).
Sunkiai praeinantį kosulį taip pat gali sukelti aplinka, kurioje žmonės gyvena, dirba. Būtina atkreipti
dėmesį į patalpų temperatūros režimą ir drėgmę. Dažnai kambariuose būna pernelyg sausa ir šilta. Sausas
oras dirgina bronchus, o tai gali sustiprinti kosulį ir sumažinti jo produktyvumą. Dėl šios priežasties reikia skatinti drėkinti patalpas.
Gydant ūminį bronchitą galima panaudoti daug priemonių, tačiau racionalus medikamentų pasirinkimas
kiekvienu konkrečiu atveju yra individualus.

I. Rusakevičiūtė