Niežai

Niežai yra parazitinė užkrečiama odos liga, kurią sukelia žmogaus niežinė erkė Sarcoptes scabiei
va. Hominis. Užsikrečiama nuo sergančio žmogaus glaudaus kontakto metu (nuo odos ant odos) šeimoje,
kolektyvuose, darbovietėse arba per užkrėstus erkėmis daiktus (rankšluosčius, lovos skalbinius,
rūbus, namų apyvokos daiktus, žaislus). Užsikrėtus niežais ligos požymių dažniausiai atsiranda po
1–2 savaičių (8–12 dienų), kartais dar vėliau. Niežų erkių patinai gyvena odos paviršiuje, apvaisinę
patelę greitai žūsta. Patekusios ant odos apvaisintos niežų patelės rausia urvelius odos raginiame
sluoksnyje ir deda kiaušinius (kasdien po 2–3 kiaušinius per 4–6 savaičių gyvenimą), iš jų po 3–5
dienų išsirita lervos ir prasigraužia į odos paviršių. Visas niežinės erkės vystymosi ciklas (kiaušinis,
lerva, nimfa, suaugusi erkė) trunka 10–17 dienų. Be šeimininko kambario temperatūroje niežinė
erkė neišgyvena ilgiau kaip 3–4 dienas, o žemesnė temperatūra ir didesnė santykinė patalpos drėgmė
pailgina išgyvenimą.
Niežais gali užsikrėsti kiekvienas, dažniausiai asmenys iki 17 m. Daugiausiai niežų atvejų registruojama
rudenį ir žiemą, mažiausiai vasarą. Sergantis asmuo gali platinti niežines erkes nuo užsikrėtimo
momento iki sėkmingo gydymosi pabaigos. Niežais galima užsikrėsti pakartotinai.
Niežams plisti padeda:
▶▶nešvara ir higienos stoka;
▶▶pavėluota ar klaidinga diagnozė;
▶▶netinkamas gydymas ar sukėlėjų atsparumas medikamentams;
▶▶nepakankamas ligos židinių dezinfekavimas.
Niežams būdinga:
▶▶intensyvus viso kūno odos niežėjimas, ypač varginantis naktį – atsigulus į lovą ir sušilus;
▶▶tipiškose vietose randama porinių bėrimo elementų: nedidelių, 2–3 mm skersmens, mazgelių
ar pūslelių, dažnai su nukasymo žymėmis ir hemoraginiais šašeliais;
▶▶tipinės niežų bėrimo vietos: tarpupirščiai, šoniniai pirštų, lenkiamieji riešų, tiesiamieji alkūnių
paviršiai, pažastys, mentės, juosmuo, pilvo sritis, sėdmenys, krūtys (apie spenelius, ypač
moterims), vyrams – genitalijos (kapšelio oda, varpos sritis), lateraliniai pėdų paviršiai ir padai
suaugusiesiems; veido ir nugaros srityje bėrimų paprastai nebūna; galvos odos pažeidimų randama
tik mažiems vaikams;
▶▶patognominiai niežų erkių takeliai (ploni, pilkšvai rusvos spalvos 2–15 mm ilgio iškilę vingiuoti
tuneliai, kuriuose erkė deda kiaušinėlius) geriausiai matomi plaštakos šonuose, ant pirštų,
delnų ir padų;
▶▶odos niežėjimas atsiranda dėl IV tipo hiperjautrumo reakcijos į niežų erkes, jų išmatas ir
kiaušinėlius;
▶▶dažnai serga ir kiti šeimos nariai ar artimai kontaktavę žmonės (darželyje, mokykloje,
bendrabutyje).
Klinika
Tipiški niežai – klasikiniai simptomai su būdingais bėrimais ir urveliais odoje. Odos bėrimų
gali būti labai daug arba mažai, dažnai jie būna nežymūs ir juos sunku pastebėti, ypač tiems, kurie
kruopščiai laikosi higienos reikalavimų. Niežėjimo intensyvumas priklauso nuo parazito gausos ir individualių žmogaus organizmo savybių (ligonio nervų sistemos, jautrumo niežinėms erkėms ir
jų gyvybinės veiklos produktams). Iki 20 % ligonių odos niežėjimas gali būti nedidelis arba visai nejuntamas.
Mažiems vaikams ir kūdikiams dažniausiai pažeidžiama galvos plaukuotoji dalis, veidas, delnai,
padai, rankų pirštai ir tarpupirščiai. Vaikams matoma ryškesnė odos uždegimo reakcija nei suaugusiesiems,
be to, dažniau pasitaiko bėrimas pūslelėmis, pustulėmis ar net pūslėmis. Vyresniems
žmonėms gali ir nebūti niežinčio bėrimo, bet išsausėja oda, atsiranda storų šašų.
Klinikinės niežų formos
Neįprasta niežų klinika gali pasireikšti susilpnėjusio imuniteto asmenims ar sergantiems lėtinėmis
dermatozėmis. Kartais niežai gali prasidėti dilgėlinę primenančiais bėrimais. Susirgus mazgine niežų
forma (7–10 % sergančiųjų), dažniausiai kirkšnių, genitalijų, sėdmenų ir pažastų odoje atsiranda
stipriai niežinčių, iškilių, kietų rausvai melsvų 5–6 mm skersmens mazgelių. Norvegiški niežai
(sin. scabies crustosa, hiperkeratotiniai niežai) – tų pačių niežinių erkių sukelta reta ligos forma,
pasireiškianti susilpnėjusio imuniteto ir išsekusiems ligoniams (gydomiems imunosupresiniais
vaistais, sergantiems limfoma, tuberkulioze, AIDS, ŽIV infekuotiems, turintiems Dauno sindromą
ir kt.). Galvos ir galūnių odoje atsiradusios eriteminės plokštelės greitai pasidengia gausiomis pilkos
ar gelsvos spalvos storomis pleiskanomis ir šašais, atsiranda nemalonus kvapas, sustorėja ir pakinta
nagų plokštelės. Bėrimai gali išplisti po visą kūną, gali pakilti temperatūra. Pleiskanose ir šašuose
randama šimtai ar net tūkstančiai erkių, o sergant įprasta niežų forma erkių paprastai randama ne
daugiau kaip šimtas. Nukritę šašai yra užkrečiami, nes juose erkės gali išlikti gyvybingos keletą dienų.
Niežus kartais sunku atskirti nuo egzemos, grybelinės infekcijos, atopinio dermatito, sisteminės
raudonosios vilkligės, pūslinio pemfigoido, papulinės dilgėlinės ar seborėjinio dermatito.
Komplikacijos
Sergant niežais dažnai prisideda antrinė stafilokokinė infekcija – impetiga, ektima, paronichija,
furunkuliozė. Kiek rečiau būna limfangitas, limfadenitas. Dėl nuolatinio kasymosi ir dirginančių
medikamentų nuo niežų vartojimo gali prasidėti dermatitas ir pigmentacija po uždegimo. Negydant
niežų, ilgainiui intensyvus odos niežėjimas gali sukelti nervinių ir psichologinių problemų, turinčių
įtakos gyvenimo kokybei.
Diagnostika
Niežų diagnozė įtariama, kai:
▶▶pacientą vargina stiprus viso kūno niežėjimas, ypač suintensyvėjantis naktį;
▶▶tipiškose kūno vietose randama niežams būdingų bėrimo elementų;
▶▶panašūs simptomai nustatomi ir kitiems šeimos nariams.
Niežų diagnozę patvirtinti padeda:
▶▶odos nuograndų mikroskopija (iš erkių takelių ar papulių, užlašinus KOH) – ieškoma erkių,
kiaušinėlių ir ekskrementų; kadangi šio tyrimo jautrumas nedidelis (10–60 %), neradus erkių
ar jų kiaušinėlių, niežų diagnozės atmesti negalima;
▶▶niežų erkę galima pamatyti dermatoskopu;
▶▶atlikus išbertos odos biopsiją su histologiniu tyrimu, raginiame sluoksnyje galima rasti niežų
erkę, kiaušinėlių ar ekskrementų; aplinkui – spongiozė ir besiformuojanti pūslelė, o dermoje –
eozinofilų infiltratas;
▶▶kartais diagnozę nustatyti padeda empirinis gydymas vaistais nuo niežų.
Gyvenimo būdo korekcija
Nešvara skatina niežų plitimą, todėl reikėtų laikytis asmens higienos taisyklių: reguliarreguliariai praustis,
naudoti individualius kūno priežiūros reikmenis, keisti apatinius rūbus ir patalynę.

Medikamentinis gydymas
Įtarus niežus ir norint apsisaugoti nuo niežų plitimo, ligonis ir visi artimai su juo kontaktavę
asmenys kuo greičiau turėtų būti apžiūrėti gydytojo ir visi gydomi nuo niežų, geriausia vienu metu.
Negydomi niežai savaime nepraeina. Naminių augintinių gydyti nereikia, nes žmogaus niežinės
erkės jiems nėra patogeniškos.
Vietinis gydymas
Lietuvoje niežams gydyti dažniausiai naudojami šie vietiškai tepami preparatai:
▶▶permetrino 5 % kremas (išsimaudžius ištepti kūną, nuplauti po 12–24 val.);
▶▶20–25 % benzilbenzoatas (po vonios oda tepama 1 kartą per dieną 3–5 dienas iš eilės);
▶▶6 % (vaikams) ar 33 % (suaugusiesiems) sieros tepalas (išsimaudžius oda tepama 1 kartą per
dieną 5 dienas iš eilės, paskui prausiamasi); dažnas odos sudirginimas.
Ligoniui išsimaudžius, vaistais nuo niežų kruopščiai įtrinama viso kūno oda (nuo kaklo iki pėdų),
nepamirštant padų, delnų, rankų ir kojų tarpupirščių, gilių raukšlių, bambos ir genitalijų. Jei rankos
dažnai plaunamos (pvz., pasinaudojus tualetu ar kt.), jas patartina vaistais įtrinti pakartotinai.
Netinkamai vartojant vaistus nuo niežų galima sukelti odos sudirginimą, paraudimą, uždegimą.
Antrinė infekcija gydoma antiseptikais ir antibiotikais.
Sisteminis gydymas
Kai kurie pacientai sunkiai toleruoja vietinį gydymą nuo niežų (dažnas odos sudirginimas,
paraudimas, peršėjimas ir dilgčiojimas, ypač jei oda nukasyta ar yra gretutinių odos ligų) arba
sunku užtikrinti adekvatų vietinį gydymą (netvarkingi, senyvo amžiaus ar negalią turintys asmenys,
kuriems sunku ištepti visą odos paviršių).
Kaip alternatyvą galima skirti geriamų antiparazitinių vaistų – ivermektino. Jo skiriama vieną
kartą 200 mikrogramų kilogramui kūno svorio ir pakartotinė dozė – po dviejų savaičių. Nors geriami
vaistai nuo niežų yra kur kas patogiau nei tepami, ivermektinas kelia didesnę šalutinių toksinių
reiškinių riziką. Jo paprastai skiriama tik tada, kai nepavyksta išgydyti vietinio poveikio vaistais
arba kai pacientas negali jų toleruoti.
Dezinfekcija
Gydymo metu ir baigus gydymą drabužius ir patalynę būtina pakeisti, išskalbti ir išvirinti, o
jei virinti negalima – išlyginti karštu lygintuvu iš vidinės pusės. Daiktai, kurių negalima skalbti
(šlepetės, pirštinės, megztiniai, minkšti žaislai, paltai ir kt.), sudedami į plastikinius maišus ir juose
laikomi 1 savaitę.

Prof. M. Bylaitė-Bučinskienė