Involiucinio periodo psichikos sutrikimai

Senatviniai neurofiziologiniai procesai ir jų įtaka vystantis psichikos sutrikimams
Senėjimas yra neišvengiamas biologinis individualaus organizmo senimas, kuris gali nepriklausyti
nuo biologinio amžiaus ir dažniausiai prasideda dar brandos laikotarpiu. Bendru sutarimu senatvės
pradžia laikomas 65 metų amžius. Senstant lėtėja nerviniai procesai, tai lemia gebėjimo apdoroti
informaciją sumažėjimą ar kitų psichikos sutrikimų atsiradimą. Net ir esant normaliai senatvei
fiksuojami neuromediacinių sistemų pokyčiai.

Pagyvenusiems žmonėms, nors kur kas rečiau, gali pasireikšti endogeniniai psichoziniai sutrikimai.
Senatvė keičia tipiškus psichopatologinius fenomenus. Vyresniems žmonėms būdingi mažos
apimties kliedesiai (nuostolio, pavydo, kaltės ir nusidėjimo), taip pat jiems palyginti dažniau reiškiasi
hipochondriniai ir artimųjų netekties kliedesiai. Pagyvenusių asmenų manija dažniau būna „tuščia“,
arba neproduktyvi, gali pasitaikyti kvailiojimo ar seksualinių ekscesų epizodų, pasireiškia greitai progresuojantys atminties sutrikimai.
Senatvinius psichikos sutrikimus diagnozuoti ir gydyti sunku, nes pacientai paprastai serga dar
ir somatinėmis ligomis, kurių simptomai užtušuoja psichiatrinius fenomenus, o įvairių biologinių
sistemų pažeidimai ir gausiai vartojami medikamentai dėl sąveikos tikimybės labai apriboja psichotropikų pasirinkimą ir jų taikymą.
Psichotropinių vaistų pagyvenusiems žmonėms skyrimo principai
1. Atsižvelgti į tai, kad pagyvenę žmonės yra linkę vartoti per daug vaistų.
2. Visada atsižvelgti į galimą vaistų saveiką ir perspėti apie tai pacientus.
3. Skiriamos mažesnės dozės ir jos didinamos lėčiau.
4. Vengti anticholinerginį poveikį turinčių medikamentų.
5. Siekiant kuo labiau pagerinti neurotransmisiją, rekomenduojami psichotropikų deriniai subterapinėmis dozėmis.
Dažniausi psichikos sutrikimai pagyvenusiame amžiuje yra depresija, demencija ir delyras (3D) bei piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotiniais analgetikais ir benzodiazepinais.
Depresija
Geriatrinė depresija yra kompleksinė problema, susijusi su psichikos ir somatinių ligų komorbidiškumu
ir greitu invalidizavimusi. Geriatrinės depresijos išraiška mažesnė, tačiau ji trunka ilgiau, kartais net iki mirties. Pagyvenę asmenys turi didesnį polinkį žudytis, dažniausiai tai susiję su nepalankiais socialiniais veiksniais – sutuoktinio ir draugų netekimu, išėjimu į pensiją, taip pat somatine liga ir invalidumu. Negydyta vyresnio amžiaus žmonių depresija susijusi su didesniu
mirštamumu, ypač jei turimi omenyje suicidai ir pasunkėjusios fizinės ligos.
Priežastys:
▶▶Biologiniai veiksniai – endogeniniai afektiniai sutrikimai, amžinis ar ligų sukeltas neuromediatorių išsekimas.
▶▶Psichologiniai veiksniai – vienišumas ir izoliacija, gyvenimo tikslo praradimas, baimės (mirties, finansinių sunkumų, sveikatos praradimo).
▶▶Sveikatos problemos – ligos ir invalidumas, lėtinis ir (ar) sunkus skausmas, kognityvinių funkcijų mažėjimas, kūno pokyčiai dėl operacijų ar ligos.
▶▶Vaistai – daugelis išrašomų vaistų gali sukelti arba paūminti depresiją.
▶▶Netektys – sutuoktinio, draugų, šeimos narių ar mylimų gyvūnėlių.
Klinika
Daugelis asmenų nesiskundžia liūdesiu arba priima jį kaip natūralų senatvės požymį. Vietoj
liūdesio jie gali skųstis interesų ir energijos sumažėjimu ar fizinėmis problemomis. Fiziniai nusiskundimai,
tokie kaip paūmėję artritiniai ar galvos skausmai, dažniausiai būna geriatrinės depresijos
vyraujantis simptomas. Vyresniems žmonėms sergant depresija kur kas dažniau reiškiasi nerimas
ir nenustygimas vietoje. Jie gali nuolat grąžyti rankas, vaikštinėti po kambarį, įkyriai rūpintis savo
ir svetimais pinigais, savo ir savo artimųjų sveikata ar tiesiog būti nepatenkinti „bloga pasaulio situacija“. Būdingi simptomai:
▶▶liūdna nuotaika, kuriai paprastai randamas paaiškinimas – vienatvė, artimųjų netektis ar finansinės problemos;
▶▶nuovargis, kuris dažniausiai irgi gali būti paaiškinamas gyvenimo ar fizinėmis problemomis;
▶▶apsileidimas ar nesidomėjimas dalykais, kurie anksčiau domino – hobio praradimas, nenorėjimas užsiimti įprasta veikla;
▶▶socialinė izoliacija ir vienatvė – vengimas susitikti su draugais ir pažįstamais, vengimas išeiti iš namų;
▶▶kaltės jausmas dėl netinkamo gyvenimo ar nuodėmių;
▶▶kūno masės praradimas ir (ar) apetito sumažėjimas bei praradimas;
▶▶miego sutrikimai – užmigimo problemos ar ankstyvi prabudimai, mieguistumas dieną ir nemiga naktį, mieguistumas ištisą parą;
▶▶savivertės sumažėjimas ar praradimas – baimė būti našta artimiesiems, bevertiškumo pojūčiai, bjaurėjimasis savimi;
▶▶piktnaudžiavimo alkoholiu ir vaistais padidėjimas;
▶▶kalbėjimas apie mirtį – suicidinės mintys ir tendencijos.
Diagnostika
Diagnozuojant geriatrinę depresiją nebūtina skirti endogeninės, reakcinės ar organinės depresijos,
nes identifikuojami visi šie depresijos komponentai: neuromediatorių (ypač serotonino) sistemų
nepakankamumas, organiniai smegenų pažeidimai ir įvairūs psichologiniai veiksniai. Gydymas parenkamas atsižvelgiant į psichikos fenomeno pasireiškimą ir fizinę sveikatą. Įtarti depresiją reikėtų, jei jau ne pirmą kartą fiksuojami:
▶▶nepaaiškinami ar agravuoti skausmai;
▶▶beviltiškumas;
▶▶bejėgiškumas;
▶▶nerimas ir susirūpinimas;
▶▶atminties problemos;
▶▶malonumo jausmo netekimas;

▶▶psichomotorinis sulėtėjimas;
▶▶irzlumas ir dirglumas;
▶▶interesų stoka ir apsileidimas – atsisakymas valgyti, pamiršimas išgerti vaistus, asmens higienos nepaisymas.
Daugelis depresijos diagnostikai taikomų skalių geriatrinės depresijos diagnostikai netinka, nes
yra paremtos ne tik psichiniais, bet ir fiziniais fenomenais, kurių pagyvenę žmonės ir taip turi daug.
Vienintelė geriatrinės depresijos skalė (GDS) paremta tik psichiniais fenomenais ir yra tinkama
geriatrinei, taip pat ir jaunesnių, tačiau somatinėmis ligomis sergančių žmonių depresijai nustatyti.
Diferencinė diagnostika
Geriatrinę depresiją būtina skirti nuo delyro, demencijos ir somatinės ligos sukeltų simptomų.
▶▶Tiek dėl depresijos, tiek dėl demencijos gali pasireikšti kognityvinės problemos, energijos
stoka, apsileidimas, miego ir apetito sutrikimai, psichomotorinis sujaudinimas ir (ar) sulėtėjimas,
nerimas, tačiau depresijai nebūdinga ilga atminties problemų istorija, dezorientacija ar
neurologiniai simptomai. Būtina prisiminti, kad neretai depresija ir demencija reiškiasi kartu.
▶▶Daugelis depresijos simptomų pasireiškia fizinės ligos metu: astenija, nemiga, anoreksija, svorio
kritimas. Identifikuoti depresiją, kurią maskuoja fizinė liga, padeda tokie simptomai kaip anhedonija,
depresinės (savęs nuvertinimo, kaltės, blogos nuojautos) ir suicidinės mintys. Taip pat
reikia prisiminti somatinės ligos ir depresijos komorbidiškumą.
▶▶Geriatrinę depresiją būtina skirti nuo hipoaktyvaus delyro, esant ypač sunkiai somatinei būklei.
Demencija
Nespecifinis klinikinis sindromas, pasireiškiantis įgytų pažintinių funkcijų nepakankamumu,
dėl kurio blogėja kasdieninis paciento gyvenimas. Klinikiniai demencijos simptomai pasireiškia dėl
neuromediatorių (dažniausiai acetilcholino) trūkumo ir kartu ryšių tarp nervinių lastelių mažėjimo.
Sergant demencija pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų:
▶▶trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis,
▶▶abstraktus mąstymas,
▶▶orientacija,
▶▶loginių sprendimų priėmimas,
▶▶skaičiavimo įgūdžiai,
▶▶sugebėjimas mokytis,
▶▶kalba,
▶▶protavimas.
Dėl demencijos vystosi negrįžtami asmenybės pokyčiai, pasireiškia nuotaikos ir elgesio sutrikimai.
Neretai pasireiškia psichozinė simptomatika (kliedesiai ir haliucinacijos) arba demencija prasideda
nuo šio sutrikimo. Demencijai progresuojant arba pablogėjus dementiško asmens somatinei būklei,
vystosi ūmi psichozė su sąmonės sutrikimu – delyras.
Demencija dažniausiai prasideda vėlyvame amžiuje, išskyrus ankstyvą Alcheimerio ligą (iki 65
m. 1–2 % atvejų) bei demenciją po CNS traumų, auglių ar insultų. 5–8 % 65 m. ir vyresnių asmenų
kenčia nuo kokios nors demencijos, ir šis skaičius šio amžiaus grupėje padvigubėja kas penkerius
metus. Nustatyta, kad net 50 % 80 m. ir vyresnių žmonių serga demencija.
Priežastys:
▶▶Ligos, lemiančios CNS degeneraciją ar neuronų nykimą smegenyse (Alcheimerio, Parkinsono, Hantingtono ligos).
▶▶Kraujagyslių ligos – insultai, galintys sukelti multiinfarktinį sindromą.
▶▶Toksinės reakcijos – piktnaudžiavimas alkoholiu ir (ar) vaistais.
▶▶Mitybos nepakankamumas – vitamino B12 ar folio rūgšties nepakankamumo anemijos.
▶▶Infekcijos, pakenkiančios galvos ir nugaros smegenims – AIDS demencijos kompleksas, Kroicfeldo- Jakobo liga, neurosifilis.

▶▶Tam tikri hidrocefalijos tipai, lemiantys likvoro kaupimąsi smegenyse, ir su tuo susiję vystymosi sutrikimai, infekcijos ar smegenų augliai.
▶▶Smegenų trauma – arba viena sunki galvos trauma, arba daug nedidelių galvos traumų (pvz., boksininkų encefalopatija).
▶▶Somatinės ligos, dėl kurių CNS pažeidžiama antriniu būdu: inkstų, kepenų, plaučių ir (ar)
endokrininės ligos gali sukelti demencijos reiškinius.
▶▶Alcheimerio liga lemia 50–60 % visų demencijų atvejų, tačiau pastaruoju metu pripažįstama, kad gana dažnai Piko liga ir Levio (Lewy) kūnelių demencija klaidingai būna nustatoma kaip
Alcheimerio liga.
Ankstyvos diagnostikos svarba
▶▶Padės nustatyti esamų simptomų ir sutrikimų priežastis.
▶▶Leis pritaikyti gydymą, kuris padės pristabdyti ligą ar net kuriam laikui pagerins pažintines funkcijas.
▶▶Pacientas pats galės kontroliuoti gydymą.
▶▶Kol liga nėra pažengusi, vaistai, skirti pažintinėms funkcijoms gerinti, yra veiksmingesni.
▶▶Padės pašalinti grįžtamuosius simptomus, dėl to gali sumažėti kognityviniai sutrikimai, pagerėti atmintis.
▶▶Demencija susijusi su daugeliu psichinių, psichologinių bei socialinių būsenų, tokių kaip depresija,
ažitacija ar psichozė. Taigi, ankstyva diagnozė padės išvengti ar atitolins hospitalizavimą ir sumažins pažintinių funkcijų pakankamumą.
▶▶Padės greičiau nustatyti ir gydyti psichiatrinius simptomus, tokius kaip psichozės su sąmonės sutrikimu (delyras, katatonija), psichozės be sąmonės sutrikimo (kliedesiai, haliucinozės), afektiniai sutrikimai (depresija, manija ir kt.), nerimas, adaptacijos sutrikimas.
▶▶Suteiks sergančiam žmogui daugiau laiko padaryti atitinkamus gyvenimo sprendimus, įskaitant darbų, kelionių, finansų planavimą, įgaliotinių ir globėjų paskyrimą, paskutinių norų išpildymą, būsimos slaugos numatymą.
▶▶Užtikrins maksimalų ligonio ir jo šeimos narių saugumą. Turima omeny tai, kad tam tikra veikla
turi būti pakeista, apribota arba nutraukta (vairavimas, darbas su sunkia technika, elektros
instaliacija ir pan., ginklų laikymas ir naudojimas, nepilnamečių ar neveiksnių asmenų globa).
Kai kurie asmenys privalo mesti darbą greičiau nei kiti (tai priklauso nuo darbo pobūdžio). Kita
vertus, žinant apie ligą, galbūt galima sudaryti tokią dienotvarkę ir darbo sąlygas, kurios leistų
ligoniui maksimaliai adaptuotis ir dar kurį laiką būti naudingam visuomenei.
▶▶Suteiks ligoniui ir jo šeimai daugiau laiko susitaikyti su šia žinia ir rasti geriausią būdą gyventi su liga.
Grįžtamieji simptomai ir būklės
▶▶Pseudodemencija – sergant depresija gali būti laikinų kognityvinių sutrikimų arba depresija
gali pasireikšti kognityviniais sutrikimais. Iki šiol nėra tiksliai žinoma, ar tai įvyksta dėl biologinio
smegenų pažeidimo, ar dėl motyvacijos praradimo, nulemto pačios depresijos. Vienam
iš dešimties žmonių, sergančių depresija, diagnozuojama demencija, ir toks ligonis nebūna
reikiamai gydomas. Žmonėms, kurie skundžiasi nerimu ir miego sutrikimu, skiriama sedacinių
medikamentų, kurie dar pablogina pažintines funkcijas.
▶▶Skydliaukės problemos – vyresni žmonės, kenčiantys dėl skydliaukės hipo- ar hiperfunkcijos,
dažnai prasčiau sutelkia dėmesį, trinka jų trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis, vystosi nerimo,
depresinė ir net psichozinė simptomatika, o gydymas antipsichotikais ir benzodiazepinais,
taip pat tam tikrais antidepresantais dar labiau blogina pažintines funkcijas. Laiku pritaikytas
gydymas L tiroksinu ar skydliaukės funkciją mažinančiais preparatais per keletą savaičių
pagerina tiek bendrą ligonio būklę, tiek pažintines funkcijas.
▶▶Dehidratacija – vyresnio amžiaus žmonės dažniau linkę dehidratuotis ir prarasti elektrolitus dėl mažesnio troškulio, dehidratuojančių medikamentų, nenoro dažnai vaikščioti į tualetą.
Organizmui intensyviai prarandant skysčius ir elektrolitus, trinka sąmonė, vystosi delyro simptomatika,
o to pasekmė – pažintinių sutrikimų atsiradimas ir progresavimas. Kartais delyrui
gydyti visiškai pakanka rehidratacijos bei elektrolitų ir šarmų ir rūgščių balanso sureguliavimo.
▶▶Malnutricija – kai kurie vyresnio amžiaus žmonės dėl amžinių pokyčių mažai valgo arba valgo
vienodą maistą. Dažniausias malnutricijos tipas tarp pagyvenusių žmonių yra vitamino B12
trūkumo malnutricija. Visų malnutricijų rezultatas – trinkanti sąmonė ir progresuojantys pažintiniai sutrikimai.
▶▶Infekcijos gali pabloginti CNS funkcijas, sukelti delyrą, mąstymo, dėmesio ir atminties sutrikimus.
Šlapimo takų infekcija yra dažniausia priežastis, sukelianti vyresnio amžiaus žmonėms
pažintinių funkcijų sutrikimų. Pažintinės funkcijos pradeda gerėti beveik tuoj pat, kai paskiriama antibiotikų.
▶▶Vaistų problemos – vyresni nei 65 m. žmonės sudaro 12–15 % visos populiacijos, tačiau jie
suvartoja 30–35 % visų išrašomų vaistų. Be to, pagyvenę žmonės linkę vartoti per daug vaistų.
Visada reikia atsižvelgti į galimą vaistų sąveiką, vengti vaistų, bloginančių pažintines funkcijas
ir sukeliančių sąmonės sutrikimus (anticholinergikai, benzodiazepinai, beta blokatoriai, slopinantys skausmą, kortikosteroidai ir t. t.).

Alcheimerio liga
Rizikos veiksniai:
▶▶Genetiniai – su Alcheimerio ligos (AL) rizika susijęs apolipoproteino E genas (Apo-E4), esantis
XIX chromosomoje.
▶▶Negenetiniai – žemas socialinis ir ekonominis statusas, menkas išsilavinimas, moteriška lytis, galvos smegenų traumos, intoksikacija aliuminiu ir vitamino E bei estrogenų trūkumas (nėra galutinai įrodyta).
Klinika
▶▶Pradinė stadija. Atminties sutrikimai ilgą laiką nepastebimi. Pacientai sunkiau įsimena kasdienius
įvykius, nebegali atsiminti arba painioja telefonų numerius ir pavardes, bet sugeba naudotis
anksčiau įgytais įgūdžiais ir ilgai kompensuoja atminties sutrikimus. Ilgainiui ligoniui tampa
vis sunkiau prisiminti, kur jis padėjo daiktus ar kokia jo darbotvarkė. Kartais pradeda atrodyti,
kad kažkas (artimieji, bendradarbiai) vagia jo daiktus ir (ar) pinigus ar specialiai supainioja
jo užrašus. Tokiais atvejais demencija diagnozuojama tik atsiradus kliedesių simptomatikai.
▶▶Antra stadija. Ligoniai pradeda prarasti įgūdžius, įgytus jauname amžiuje, ir pamažu tampa
priklausomi nuo artimųjų. Jie nebemoka naudotis buitiniais prietaisais, pamiršta atsuktą
vandens čiaupą ar negali uždegti dujų, dėl to būti be priežiūros tampa pavojinga jiems patiems ir aplinkiniams.
▶▶Išeičių stadija. Pacientų įgūdžiai ir atmintis tiek suprastėja, kad jie nebemoka savarankiškai
net pavalgyti ar nusiprausti. Kadangi psichiniai procesai nyksta atgaline tvarka (pirmiausia
pamirštami vėlesni įvykiai ir vėliau įgyti įgūdžiai, o informacija, sukaupta vaikystėje ir jaunystėje,
prisimenama palyginti gerai), neretai jie pradeda jaustis esą jauni ar net maži. Jie pasakoja turį
mažų vaikų ar dar visai jaunus tėvus, pradeda ieškoti savo tikrų namų (t. y. tų namų, kuriuose
gyveno būdami maži) ar bando eiti į darbą. Šios stadijos pacientai yra visiškai priklausomi nuo
artimųjų ar slaugytojų, nes vieni išėję gali pasiklysti, sušalti ar susižeisti. Jiems reikia pagalbos
užsiimant paprasčiausia kasdiene veikla.
Diagnostika
Demencijai nustatyti naudojami diagnostiniai kriterijai ir vertinimo skalės. Jie taip pat padeda
atskirti vienos rūšies demenciją nuo kitos, vertinti sutrikimo progresavimą ir gydymo veiksmingumą.
▶▶Atliekant laboratorinius ir neurovizualinius tyrimus atmetami kiti veiksniai, galintys sukelti pažintinių funkcijų sutrikimą, – inkstų, kepenų, endokrininės ligos, kraujagyslių ir kt. neurologinė patologija.
▶▶Pažintinėms funkcijoms įvertinti ir patikrinti naudojamas protinės būklės mini testas (angl.
Mini Mental State Examination – MMSE) ir laikrodžio piešimo užduotis (angl. Clock Drawing
Task – CDT). Alcheimerio ligai būdinga, kad MMSE balai mažėja pamažu, liga progresuoja po truputį.

Gydymas
▶▶Dažniausiai demencija yra nepagydoma liga, kartais galima nebent pristabdyti atminties sutrikimų progresavimą.
▶▶Pažintinėms funkcijoms stiprinti taikomi cholinerginę transmisiją stiprinantys vaistai (donepezilio hidrochloridas, memantino hidrochloridas).
▶▶Simptominiams psichikos sutrikimams (elgesio sutrikimams, psichozėms, depresijoms ir t. t.) gydyti taikomi neuroleptikai ir antidepresantai, itin retais atvejais – benzodiazepinai.
Delyras
Delyras yra ūmus sąmonės sutrikimas, pasižymintis pažintinių funkcijų, mąstymo, dėmesio
bei suvokimo sutrikimu ir šių simptomų svyravimu paros metu, pasireiškiantis įvairaus amžiaus
pacientams, sergantiems sunkiomis somatinėmis ligomis. Ypač dažnai delyras ištinka vyresnius ir
dementiškus žmones, dėl kokių nors priežasčių patekusius į ligoninę, tačiau net ir tarp nepatekusių
į ligoninę vyresnio amžiaus asmenų delyras pasitaiko 1 %. Per paskutines gyvenimo savaites delyrą patiria iki 85 % pacientų.
Delyras mažiausiai dvigubai padidina ligonių riziką numirti. Daugiausia mirštama būtent dėl to,
kad delyras nebuvo atpažintas ir gydytas. Net ir išgyvenusių, ypač vyresnio amžiaus, žmonių delyras
susijęs su ilgesne hospitalizacija, padidėjusia demencijos rizika ir padidėjusiu mirtingumu po hospitalizacijos.
Delyro išsivystymas priklauso ne tiek nuo būklės etiologijos, kiek nuo ligos sunkumo, komorbidiškumo ir būklės nestabilumo.
Rizikos veiksniai – vyresnis amžius, pažintinių funkcijų kritimas ir demencija, ūmi ar lėtinė somatinė
liga, funkcijų ar jutimų pažeidimas, psichiatrinė ar gausi somatinė anamnezė, vaistų vartojimas.
Tiesioginės priežastys – 3 ir daugiau vaistų vartojimas, elektrolitų balanso sutrikimai, infekcijos,
ūmūs kraujotakos sutrikimai, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai, širdies ir kraujagyslių patologija,
anemija, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo nutraukimas, medžiagų apykaitos ir skysčių
balanso sutrikimai (dehidratacija, hipoksija, azotemija, hiperglikemija), kaulų lūžiai, badavimas,
nemiga, stresinė situacija (buvimas intensyviosios terapijos skyriuje ar kitoje neįprastoje aplinkoje).
Dementiškų asmenų delyro priežastys iki šiol nežinomos. Neretai tokiems asmenims nėra nustatomas
fizinės būklės pablogėjimas, tačiau manoma, kad delyras dementiškiems asmenims vystosi dėl bendrų su demencija patogenetinių mechanizmų, būtent progresuojančio acetilcholino sistemos nepakankamumo ir ryškėjančio acetilcholino ir dopamino sistemų disbalanso.
Delyro tipai
Pagal etiologiją delyras skirstomas į:
▶▶endogeninį – infekcijos, hipoksija, karščiavimas, kraujotakos sutrikimai ir kt.;
▶▶egzogeninį – vaistai (anticholinerginiai, beta blokatoriai ir kt.), toksinės medžiagos (smalkės, sunkieji metalai ir kt.);
▶▶nutraukimo – po ilgalaikio alkoholio, priklausomybę sukeliančių medikamentų, narkotikų vartojimo.
Pagal psichomotorinį aktyvumą delyras skirstomas į:
▶▶hiperaktyvų – psichomotorinis aktyvumas padidėjęs, sujaudinimas ryškus;
▶▶hipoaktyvų – psichomotorinis aktyvumas sumažėjęs;
▶▶mišrų – psichomotorinis aktyvumas turi ir hiper-, ir hipoaktyvumo požymių.
Klinika
Delyras paprastai išsivysto vakare arba naktį, trunka kelias valandas, o paryčiais ligoniai užmiega
ir būna mieguisti visą dieną. Vakare delyro reiškiniai vėl gali pasikartoti. Bendra delyro trukmė
sąlygiškai trumpa (nuo kelių dienų iki kelių savaičių), tačiau esant demencijos išeičių stadijai delyras
gali trukti metus ir ilgiau. Patirtų išgyvenimų pacientai dažniausiai neprisimena arba prisimena fragmentiškai, kaip sapną.
▶▶Laiko ir vietos, rečiau asmens dezorientacija.
▶▶Nerišlus ir dezorganizuotas mąstymas.
▶▶Padidėjęs ar sumažėjęs psichomotorinis aktyvumas.
▶▶Sumažėjęs budrumas aplinkai.
▶▶Pakitęs sąmonės lygis.
▶▶Sutrikusi dėmesio koncentracija ir atmintis.
▶▶Gali būti tikrųjų regos (12,4 %), taktilinių (25 %) ir kiek rečiau klausos (2,7 %) haliucinacijų.
▶▶Kartais pasireiškia nepastovi ir fragmentinė kliedesių simptomatika.
Pagyvenusių žmonių delyrinei psichozei būdinga buitinė ir profesinė tematika, kiek rečiau pasitaiko
religinio turinio išgyvenimų, todėl tokie pacientai nebūna agresyvūs. Asocialiems amenims, praeityje
piktnaudžiavusiems alkoholiu, būdinga alkoholinė tematika. Jie jaučiasi esą išgertuvėse, ieško
butelių, reikalauja įpilti alkoholio, keikiasi. Neretai būna agresyvūs ir susimuša su palatos kaimynais ir slaugytojais.
Dementiškiems asmenims tikrovės suvokimas išsikreipia ne tiek dėl haliucinacinių sutrikimų, kiek
dėl bendro suvokimo ir orientacijos defektiškumo. Dezorientacija komplikuojasi supančios situacijos
poslinkiu į praeitį. Savęs suvokimas taip pat pasislinkęs į tolimą praeitį, todėl klaidingai suvokiami ir
aplinkiniai asmenys. Dėl šių priežasčių žmonės ima klaidingai elgtis, tampa „dalykiški“ – tariamai
veiklūs. Kitaip tariant, giliai dementiškas asmuo, ištiktas delyro, klaidingai suvokia realią aplinką, o haliucinacijų dažniausiai nebūna.
Delyro diagnostiniai kriterijai pagal TLK – 10
1. Sąmonės sutrikimas, t. y. sumažėjęs aplinkos suvokimo aiškumas ir sumažėjęs gebėjimas
sukaupti, išlaikyti ir perkelti dėmesį.
2. Globalūs pažinimo ir suvokimo sutrikimai, tokie kaip suvokimo iškrypimas, iliuzijos ir dažniausiai
regos haliucinacijos; abstraktaus mąstymo ir supratimo pažeidimas su paviršutiniškomis
kliedėjimo idėjomis ar be jų ir tipiškais atvejais su tam tikru inkoherencijos lygiu; operacinės
ir trumpalaikės atminties sutrikimai ir sąlygiškai nepažeista ilgalaikė atmintis, laiko dezorientacija,
sunkiais atvejais vietos ir asmens dezorientacija.
3. Psichomotoriniai sutrikimai (hipo- ir hiperaktyvumas su neprognozuojama jų tarpusavio kaita;
pailgėjęs reakcijos laikas; pagreitėjęs ar sulėtėjęs kalbos tempas; sustiprėjusios baimės reakcijos).

4. Miego ir budrumo ciklo sutrikimai (miego sutrikimas, sunkiais atvejais visiška nemiga su
mieguistumu dieną ar be mieguistumo arba miego ir budrumo ritmo inversija, naktinis simptomatikos
pablogėjimas, nemalonūs arba naivūs sapnai, kurie pabudus pereina į iliuzijas ar haliucinacijas).
5. Afektiniai sutrikimai, tokie kaip depresija ir baimė, dirglumas arba euforija, apatija arba stebinantis bejėgiškumas.
6. Klinikinis sutrikimo vaizdas išsivysto per labai trumpą laiką (paprastai nuo kelių valandų iki
paros) ir įprastai svyruoja dienai einant, bendra sutrikimo trukmė trumpesnė nei 6 mėnesiai.
7. Patikima delyro diagnozė nustatoma net ir tada, kai nerandama delyro priežasties.

Gydymas:
▶▶Delyro priežasties šalinimas – jį sukėlusios ligos gydymas, skiriamų medikamentų reikalingumo
patikrinimas ir nereikalingų pašalinimas, somatinės būklės koregavimas, rehidratacija ir t. t.
▶▶Nemedikamentinis gydymas – saugios aplinkos sukūrimas, būdravimo ir miego režimo užtikrinimas,
klausos aparatų ir akinių parinkimas, nereikalingo suvaržymo atsisakymas.
▶▶Medikamentinis gydymas – neuroleptikai (haloperidolis, tiapridalis, risperidonas, kvetiapinas),
o ažitazijai slopinti, esant nutraukimo delyrui ar traukuliams, kartu gali būti taikomi benzodiazepinai (diazepamas, lorazepamas).
Senyvų žmonių piktnaudžiavimo problemos
Nustatyta, kad pagyvenę asmenys kur kas dažniau, nei manyta, piktnaudžiauja alkoholiu, raminamaisiais
ir analgetikais (alkoholiu dažniau piktnaudžiauja vyrai, medikamentais – moterys), todėl tarp jų kur kas dažniau pasitaiko abstinencijų ar nutraukimo delyro atvejų. Dėl priklausomybės sukeltų komplikacijų pagyvenę žmonės dažnai guldomi į ligoninę, bet neretai piktnaudžiavimas ir piktnaudžiavimo sukelti psichikos sutrikimai medikų neatpažįstami arba specialiai nefiksuojami.

Med. dr. A. Deksnytė