Kontaktinis dermatitas – tai odos uždegimas, išsivystantis dėl tiesioginio kontakto su egzogeninėmis
medžiagomis ar veiksniais. Kontaktinis dermatitas skirstomas į iritacinį kontaktinį dermatitą
(IKD) ir alerginį kontaktinį dermatitą (AKD). IKD pasireiškia dėl tiesioginio žalojančio dirginančios
cheminės medžiagos ar fizinio veiksnio poveikio epidermiui. AKD išsivysto alergeno kontakto veitoje
dėl lėto tipo (IV) alerginės reakcijos.
Etiopatogenezė
AKD yra T ląstelių lemiama padidėjusio jautrumo reakcija, kuri išsivysto kontakto su alergenu
vietoje anksčiau įjautrintiems asmenims. Alergenai yra mažos molekulinės masės (<1 000 daltonų),
chemiškai labai reaktyvios molekulės, vadinamieji haptenai, kurie yra per maži būti atpažinti imuninių
ląstelių ir sukelti imuninį atsaką. Visaverčiais alergenais haptenai tampa tik prisijungę prie odos ląstelių baltymų.
Kai haptenai pirmą kartą patenka ant odos ir prisijungia prie ląstelių baltymų, susidaro hapteno
ir baltymo kompleksas. Susidaręs kompleksas suaktyvina Langerhanso ląsteles (vadinamąsias
antigeną pateikiančias ląsteles – APL) ir prasideda sensibilizacijos (įjautrinimo) fazė. APL eferentinėmis
limfagyslėmis migruoja į regioninius limfinius mazgus, suaktyvina ir sukelia T limfocitų
proliferaciją – susidaro atminties ląstelės. Sensibilizacijos fazė trunka 5–14 d.
Pakartotinio kontakto su alergenu metu APL pateikia hapteno ir baltymo kompleksą specifiniams
T limfocitams (atminties ląstelėms). Suaktyvintų T limfocitų išskiriami citokinai aktyvina kitas
ląsteles (makrofagus ir putliąsias ląsteles) ir didina odos kraujagyslių pralaidumą – vystosi odos
uždegimas (efektorinė fazė). Sensibilizuotam asmeniui pakartotinis kontaktas su alergenu AKD
sukelia per 4–72 val. (dažniausiai per 12–24 val.).
Alergenai
Žmogaus aplinkoje yra daugiau nei 6 mln. įvairių cheminių medžiagų, iš kurių apie 3 500 gali
sukelti AKD. Nustatyta apie 30 cheminių medžiagų, kurios sukelia iki 80 % visų AKD. Tuo remiantis
sudarytos standartinių cheminių alergenų serijos, naudojamos atliekant odos lopo testą. Alergenai
dažniausi darbo (medikai, kirpėjai, statybininkai), namų ar asmeninėje aplinkoje ir užsiimant laisvalaikio
pomėgiais (dirbant sode) (1 lentelė).
Klinika
AKD klinika priklauso nuo alergeno savybių, kontakto trukmės ir sąlyčio intensyvumo bei
organizmo jautrumo. Esant ūminei stadijai kontakto su alergenu srityje matoma eritema, edema
su papulėmis ar pūslelėmis (pūslėmis), šlapiavimas, šašai ir pleiskanojimas. Esant tolesniam kontaktui
su alergenu vystosi lėtinė stadija, kuriai būdinga nežymi eritema, lichenifikacija, įtrūkimai ir
pleiskanojimas. Abiem stadijoms būdingas odos niežėjimas, kartais deginimas ar skausmingumas.
Klinikiniai požymiai dažniausiai pasireiškia kontakto su alergenu vietoje ir yra linkę plisti už jo ribų.
Dažniausia AKD lokalizacija yra veidas, kaklas, galūnės, rečiau liemens oda.
Diagnostika
Diagnozuojant AKD svarbu anamnezė (kontakto su alergenu paieška pagal darbo, poilsio ir
medicininę anamnezę) bei bėrimų atsiradimo laikas, lokalizacija, pobūdis, kitimas. Aukso standartas
diagnozuojant AKD – odos lopo testas su įtariamais ar standartizuotais alergenais. Odos lopo
testas atliekamas ligos remisijos metu. Alergenų pleistrai klijuojami ant sveikos odos (nugaros) ir
paliekami 48 val. Po 48 val. žymekliu apibrėžiamos testų ribos ir nuklijuojami testai. Pirmas odos
reakcijos vertinimas atliekamas po 30 min. nuėmus pleistrą, tada po 72 ir 96 val. Dažnausiai naudojama
Europos standarto serija, kurioje esančios cheminės medžiagos sukelia iki 80 % visų AKD.
Išplėstinės serijos (kosmetikos medžiagos, stomatologinės medžiagos, kojų opų, kirpėjų, kepėjų ir
kt.) parenkamos pagal anamnezę ar paciento profesiją. 

Gydymas
Alergeno vengimas ir informacija apie alergenus. Gydant AKD svarbiausia vengti kontakto su
alergenu. Gydytojas turi informuoti pacientą apie medžiagas, kurioms jis alergiškas, ir patarti, kaip
išvengti kontakto su alergenais ar jį sumažinti. Jeigu alergenų negalima visiškai pašalinti iš paciento
aplinkos, rekomenduojama profilaktiškai naudoti apsauginius kremus, pirštines ar drabužius.
Odos barjerinės funkcijos atkūrimas emolientais. Sausa ar uždegimo pažeista oda yra atviri vartai
alergenams, todėl gydant AKD svarbu atkurti odos barjerą, drėkinti ir minkštinti odą emolientais.
Emolientai yra hipoalerginiai, be dažančių priedų, kvapiųjų medžiagų losjonai, kremai ar tepalai,
kurių sudėtyje nėra gydomųjų medžiagų (GKS ar antibakterinių preparatų). Jie tepami atsižvelgiant į
ligos stadiją kelis kartus per dieną. Jei stadija ūminė, skiriama skystesnės konsistencijos hidrolosjonų
ar kremų, jei lėtinė – lipolosjonų ar tepalų.
Uždegimo slopinimas. Dažniausiai AKD gydyti naudojami vaistai – vietiniai gliukokortikosteroidai (GKS). Veido ir raukšlių AKD gydyti trumpam laikui turėtų būti skiriama silpnai veikiančių GKS ar vietinių kalcineurino inhibitorių (pimekrolimas, takrolimas), kuriuos galima vartoti ilgesnį laiką, nes jie neturi GKS būdingų šalutinių poveikių odai (odos atrofija, strijos, tachifilaksija). Liemens ir
galūnių odai skiriama vidutinio stiprumo ar stiprių vaistų (triamcinolono acetonidas, fliutikazonas,
metilprednizolonas, mometazonas, beta metazonas). Išplitusiam ar sunkiam ūminiam AKD gydyti
skiriamas trumpas sisteminių GKS (prednizolonas, metilprednizolonas) kursas. Gydant lėtinį AKD
efektyvi foto(chemo)terapija UVB 311 nm arba PUVA (vonių, kremo) ar sisteminių imunosupresorių
(metotreksatas, ciklosporinas) terapija. Esant dideliam odos niežėjimui veiksmingi sisteminiai
antihistamininiai vaistai (cetirizinas, loratadinas).
Antrinės infekcijos gydymas. AKD eigą gali komplikuoti antrinė bakterinė infekcija, todėl esant
antrinės infekcijos požymių skiriama vietinių antiseptikų (oktenidinas, chlorheksidinas) ar antibiotikų
(eritromicinas, fucidinas). Infekcijai išplitus tikslinga skirti sisteminį gydymą antibiotikais – pirmos
kartos cefalosporinais (cefaleksinas, cefadroksilis) ar penicilinazei atspariais penicilinais.

Dr. J. Grigaitienė, prof. M. Bylaitė-Bučinskienė