Trombembolija
Trombas, atitrūkęs nuo širdies, aortos arba arterijų vidinių sienelių ir kraujo srovės nuneštas
į periferines, visceralines ar smegenų arterijas, vadinamas trombembolu. Išemijos sindromas,
kurį sukelia arterijoje įstrigęs trombembolas, yra arterijų trombembolija (toliau – arterijų embolija).
Arterijos embolija staiga sutrikdo kraujo atitekėjimą į kurią nors kūno dalį arba organą ir
sukelia ūmią išemiją, kuri, jeigu ligonis nebus pradėtas laiku gydyti, gali baigtis pažeistos kūno
dalies arba organo praradimu. Embolijos klinika ir padariniai priklauso nuo keleto veiksnių:
embolo vietos arterinėje sistemoje, kraujo savybių (reologijos), išmetamojo širdies tūrio, arterijų,
esančių žemiau embolo, spazmo, arterijos sienelės lėtinio pažeidimo (aterosklerozė, arteriitas).
Kojų arterijos, pradedant nuo aortos dvišakumos, 5 kartus dažniau nukenčia nuo embolijų nei rankų arterijos.
Dažniausiai embolijos kyla iš širdies. Širdis embolijų šaltiniu gali tapti šiais atvejais:

a) aritmijos(dažniausiai prieširdžių virpėjimas);b) širdis po infarkto; c) dirbtiniai širdies vožtuvai; d) miksoma (labai retai). Kojas aprūpinančių arterijų embolijos sudaro apie 80 % visų embolijų. Kaklo, smegenų, žarnų pasaito, rankų arterijų embolijos tesudaro 15 %.  Čia dažniausia pasaito arterijų embolija.

Diagnozė nustatoma iš simptomatikos ir išemijos požymių. Ūmiai išemijai būdinga: 1) skausmas,
2) sutrikęs taktilinis ir gilusis jutimas, 3) sutrikusi motorika, 4) sumažėjusi odos temperatūra, 5)
pakitusi odos spalva (blyški, melsva), 6) raumenų skausmas palpuojant, 7) sulėtėjusi kapiliarinė
kraujotaka, 8) išnykę periferiniai pulsai.
Kai tik nustatoma embolijos diagnozė, iš karto į veną suleidžiama 5000 VV nefrakcionuoto
heparino arba mažos molekulinės masės heparino. Heparinas netirpdo trombų, bet užkerta
kelią trombui toliau augti arterijoje žemiau embolo, t. y. sumažina antrinės trombozės pavojų.
Antrinė trombozė labai padidina išemiją ir pablogina prognozę.
Jeigu matoma, kad ligonį transportuoti užtruks, ambulatorijos sąlygomis turi būti taikomos
šios pirminės gydytojo pagalbos priemonės, kurios sumažina išemijos padarinius:
1. Deguonies terapija;
2. Terapija širdies išmetamajam tūriui pagerinti (dekompensacija, aritmija) turi būti pradėta tuoj pat, o ne po operacijos;
3. Skiriama medikamentų, palaikančių ligonio sistolinį kraujospūdį ne mažesnį nei 120 mm Hg;
4. Koja turi būti nuleista kiek žemiau (neturi būti nuleista nuo lovos krašto ant grindų);
5. Išemiška koja turi būti apklota tik lengvu užklotu, kad jis nespaustų kojos pirštų;
6. Skiriamos patikimos nuskausminamosios priemonės.
Trombozė
Arterijų trombozė įvyksta, kai spindyje susidaro krešulys. Trombozę nulemia arterijos sienelės
ir kraujo sudėties pokyčiai. Kraujo tėkmės sulėtėjimas – dar vienas svarbus veiksnys
trombui susidaryti. Ūmi trombozė kraujotaką sutrikdo staiga, kaip ir embolija. Todėl kliniškai
ji nuo embolijos neturėtų skirtis. Vis dėlto trombozė dažniau įvyksta tose vietose, kur arterijos
susiaurėjusios, ir dėl to aplink tą vietą jau būna nemažai kolateralių. Kolateralinė kraujotaka
sušvelnina išemiją. Dėl tos pačios priežasties išemija linkusi mažėti gydant. Kartais per keletą
valandų kraujotaka kompensuojasi, nes kolateralinė kraujotaka kuo toliau, tuo darosi aktyvesnė.

Ateroskleroziniai arterijos pokyčiai yra dažniausia trombozės priežastis. Dauguma ligonių,
kuriems pažeistos periferinės arterijos, serga ir išemine širdies liga. Jai būdingi ritmo sutrikimai,
sumažėjęs išmetamasis tūris, kraujo reologijos pokyčiai. Šios aplinkybės nulemia lėtesnę periferinę
kraujotaką. Lėčiau tekant kraujui, pažeistose vietose greičiau susidaro trombų. Nustatyta, kad
ligoniams, sergantiems periferinių arterijų ateroskleroze, būdingi ir kraujo reologijos sutrikimai:
didesnė eritrocitų agregacija, aukštas hematokritas.
Arterijos, ypač delno ir pėdos, gali trombuotis staiga sumažėjus širdies išmetamajam tūriui,
pvz., dėl šoko, ūmios širdies dekompensacijos, bendros organizmo hipoksijos. Tokių trombozių
tikimybė didesnė, jei hipotonija ar hipoksija užtrunka ilgiau.
Smulkiosios arterijos gali trombuotis dėl sisteminių ligų, kurioms būdingas pirštų arterijų ir
arteriolių uždegimas. Tai raudonoji vilkligė (lupus erythematosus), krioglobulinemija, (cryoglobulinemia),
sklerodermija (sclerodermia). Polycitemia vera nesusijusi su smulkiųjų arterijų
ir arteriolių pažeidimu. Trombozę nulemia reologinių kraujo savybių pokyčiai. Ši liga gali atsirasti,
kai periferinės arterijos arba aorta jau pažeistos aterosklerozės. Išopėjusiose vietose dėl
policitemijos atsiranda trombų, kurie sukelia embolijas. Embolai dažniausiai labai maži ir todėl
užkemša smulkiąsias arterijas. Krioglobulinai taip pat gali sukelti smulkiųjų arterijų trombozę,
kuri pažeidžia kojų ir rankų pirštus.
Pirminė gydytojo pagalba nesiskiria nuo priemonių embolijos atveju. Svarbiausia nedelsti
suleisti heparino. Specializuotuose kraujagyslių chirurgijos skyriuose padaroma angiografija.
Gali būti atliekama ir kompiuterinė tomografinė arba magnetinė branduolių angiografija. Nustatoma,
kur aorta ar arterijos užakusios ar susiaurėjusios. Dažniausiai gydoma rekonstrukcinėmis
arterijų operacijomis, kartais trombolize. Atlikus trombolizę, gali būti pritaikomi endovaskulinės
chirurgijos metodai: specialiu zondu su balionu susiaurėjusios arba net užakusios arterijos
išplečiamos ir stentuojamos. 

Doc. D. Triponienė