Fiziologija ir patogenezė. Limfiniaimazgaiišsidėstę visame organizme, ypač specifinėse įeigos į organizmą vietose. Normalus limfinismazgasyraovalus,inkapsuliuotas,minkštas. Jis sudarytas iš retikulinio audinio, kuriame išsidėstę limfocitai, makrofagai ir dendritinės ląstelės. Mazgas sveria apie 1 gramą, jame yra apie 2 000 milijonų limfocitų. Limfinismazgasyradinaminė struktūra, kurioje nuolat vyksta apykaita tarp periferinio kraujo ir limfiniomazgolimfocitų.
Pagal histologiją limfinismazgassudarytasiš trijų sričių:
– žievė, kuri sudaryta iš B limfocitų ir makrofagų, susikaupusių pirminiuose folikuluose;
– paražievinė dalis, sudaryta iš T limfocitų ir dendritinių ląstelių;
– šerdis – vidinė dalis, kurioje yra mažiau limfocitų, bet daugiau plazminių ląstelių, kurios išskiria antikūnus.
Įeinančia kraujagysle kraujas prateka pro visas limfmazgio dalis, ištekantis kraujas jau būna pasipildęs limfocitų ir antikūnų.
Limfiniomazgofunkcijos:
– apsauginis barjeras;
– limfocitų subrendimo ir diferenciacijos vieta, antikūnų sekrecija.
Limfadenitas yra limfiniomazgouždegimas.Pirminisatsakasįuždegimąpasireiškia mazgo padidėjimu, sinusoidus supančių ląstelių hiperplazija ir leukocitų infiltracija. Procesas gali vystytis iki absceso susiformavimo, priklausomai nuo etiologinio faktoriaus ir organizmo atsako.
Ūminę uždegiminę limfiniųmazgųreakcijądažniausiaisukeliaįvietąpatekęmikroorganizmai. Generalizuota limfadenopatija būdingesnė virusinėms ligoms, bakteriemijoms, taip pat daugeliui neinfekcinių ligų, patekus dideliam egzotoksinų kiekiui.Tai vieno ar kelių limfmazgių padidėjimas vienoje limfmazgių zonoje.
Klinikinio tyrimo metu pirmiausia apčiuopiami visi periferiniai limfmazgiai,ieškoma hepatosplenomegalijos. Būtina nustatyti, kokia limfmazgių grupė yra padidėjusi, ir diferencijuoti nuo neinfekcinės kilmės limfmazgių padidėjimo.

Ieškant infekcinių priežasčių išsiaiškinami toliau pateikti aspektai.
– Ligonis apklausiamas, ar jis skiepytas, ar keliavo į tropikus, pasiteiraujama apie seksualinius partnerius, ar buvo kontaktas su gyvūnais, apžiūrima, ar nėra infekcijos patekimo vartų limfmazgių drenuojamoje zonoje (žaizdų, įkandimų, įgėlimų, įbrėžimų).
– Įvertinamas klinikinis adenopatijos vaizdas: vietiniai uždegiminiai požymiai (raudonis, karštis, skausmas palpuojant, aplinkinių audinių infiltracija,periadenitas).
Papildomi tyrimai
Bendrieji tyrimai gali padėti nustatant etiologinį faktorių (bendras kraujo vaizdas, CRB, ENG, serologinės reakcijos), bet pagrindiniai tyrimo metodai yra:
– limfmazgio punkcija, atliekamas citologinis tyrimas, pasėliai įprastose ir specifinėseterpėse(Lowensteino,Sabouraud),bartoneliųPGR(jeiyratipiškaanamnezė);
– biopsija, atliekant limfmazgio ekstirpaciją chirurginiu būdu ir darant bakteriologinius, histologinius ir mikologinius tyrimus.
Poliadenopatijos
Tai kelių limfiniųsričiųpakenkimas.Dažniausiaibūnaneinfekcinėskilmėsirdiagnostinis algoritmas yra visai kitoks.
Diagnostika:
Anamnezė: lytiniai partneriai, narkotikų vartojimas, kelionės į tropikus.
Klinikinis tyrimas: hepatosplenomegalija, karščiavimas, prakaitavimas, bėrimai, bendra būklė.
Papildomi tyrimai: bendras kraujo vaizdas, reikalingas nustatant leukemijoms būdingus pakyčius, mononukleozinį sindromą, hiperlimfocitozę, eozinofiliją.Uždegiminio sindromo buvimas nebūtinai patvirtina esančią infekciją.
Krūtinės ląstos rentgenologinis tyrimas, echoskopinis, KT tyrimas padeda nustatyti giliąsias adenopatijas. Serologiniai tyrimai (EBV, ŽIV, CMV, raudonukės, toksoplazmozės, sifilioserologinėsreakcijos)atliekamiįvertinusanamnezęirkliniką.Limfmazgio biopsija atliekama neaiškiais atvejais, kaip ir kaulų čiulpų ir (ar) kepenų biopsija.

Infekcinių ligų vadovas