Skirtingų autorių duomenimis, 20 % visų apsilankymų pas šeimos gydytoją būna dėl ūminių
viršutinių kvėpavimo takų infekcijų. Lietuvoje 2006–2007 m. užfiksuota 600 000–660 000 (TLK
J.00-J.06) ūminių viršutinių kvėpavimo takų infekcijų (ŪVKTI), iš jų apie 200 000 sudaro vaikų
iki 18 metų amžiaus ir apie 400 000 – suaugusiųjų ŪVKTI (LSIC, 2011). Iš tikrųjų sergama gerokai
dažniau, negu kreipiamasi į gydytojus. Nustatyta, kad ŪVKTI suaugusieji suserga nuo 2 iki 4 kartų
per metus, o darželius ir mokyklas lankantys vaikai suserga net 3–8 kartus per metus (10–15 % –
iki 12 kartų per metus). 20–30 metų moterys ŪVKTI serga dažniau už vyrus (manoma, kad dėl
glaudesnio kontakto su mokyklas ar darželius lankančiais vaikais), pacientai, vyresni negu 60 metų,
ŪVKTI suserga rečiau negu kartą per metus. Dažniau sergama rudens, žiemos ir pavasario mėnesiais.
Nustatyta, kad sergamumui neturi įtakos nei sausas aplinkos oras, nei sušalimas, nei silpnesnė
imuninė sistema. ŪVKTI susirgimams neturi įtakos fizinis krūvis, mityba ar išvešėję limfoidiniai
gerklės audiniai (tonzilės, adenoidai). Yra duomenų, kad ŪVKTI dažniau serga psichosocialinį stresą
patiriantys žmonės, alergija sergantys pacientai. Vienintelis sergamumo veiksnys – aplinkoje tam
tikru metų laiku tarpstantys virusai.
Apibrėžimas
Ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos (ŪVKTI), visuomenėje dar vadinamos peršalimu, –
tai grupė infekcinių ligų, apimančių viršutinių kvėpavimo takų (nosies, sinusų, ausų, ryklės, gerklų)
gleivines. Liga trunka nuo 1 iki 2 savaičių ir paprastai nesukelia jokių komplikacijų.
ŪVKTI klasifikacija.Pagal 10-ąją tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10) ŪVKTI koduojamos kodais nuo J00 iki J06.

ŪVKTI etiologija
Dažniausiai (70–80 % atvejų) peršalimą sukelia virusai, bakterinę peršalimo kilmę pavyksta įrodyti 5–10 % atvejų. Šiuo metu nustatyta, kad ŪVKTI sukelia daugiau negu 200 įvairiausių virusų. 

ŪVKTI patogenezė
ŪVKTI plinta kontaktiniu ir oro lašiniu būdu. Didžiausia virusų koncentracija nosies išskyrose
randama pirmas tris dienas. Sergantysis, čiaudėdamas, išpūsdamas nosies sekretą ar liesdamas nosį,
užkrečia virusais rankas ir aplinką. Sveikiems individams liečiant užkrėstus paviršius, spaudžiant
ranką, kitaip kontaktuojant su sergančiuoju, virusų patenka ant rankų odos. Rinovirusai ant rankų
ar kitų aplinkos paviršių išlieka gyvybingi iki 3 valandų. Užkrėstomis rankomis liečiant veidą, nosį
ar trinant akis, virusų patenka į nosiaryklės gleivinę. Gerokai rečiau virusų patenka į sveikų individų
gleivinę oro-lašiniu būdu, kai sergantysis atvirai čiaudi į aplinkinius.
Virusams patekus ant nosies gleivinės (per virusais užterštas rankas, oro lašelius ar per nasolakrimalinį
kanalą iš akių junginės), mukociliarinio transporto sistema neša juos link adenoidinio
limfinio audinio nosiaryklės gale. Infekcijai pakanka nuo 1 iki 30 virusų dalelių. Rinovirusai turi
receptorius adenoidinio audinio ir virpamojo epitelio ICAM-1 (angl. InterCellular Adhesion Molecule-
1) molekulei ir per jas patenka į ląstelių vidų. Čia vyksta virusų replikacija ir baltymų sintezė tol,
kol ląstelė žūva. Suirus ląstelės membranai, į aplinką patenka daugybė naujų virusų kopijų, kurios
savo ruožtu užkrečia dar daugiau ląstelių. Šis virusų reprodukcijos procesas trunka 8–12 valandų ir vadinamas inkubaciniu periodu.
Simptomai pasireiškia maždaug 10–12 infekcijos valandą ir pasiekia maksimumą praėjus 36–72
valandoms. Simptomus sukelia organizmo reakcija į uždegimo ląstelių mediatorius, kyla gleivinės
uždegimas su visais jam būdingais požymiais: hiperemija (gleivinės paraudimu), eksudacija ir
edema (nosies sekrecija ir užgulimu), pakyla temperatūra, atsiranda perštėjimas (čiaudulys, kosulys)
ir sutrinka kvėpavimas pro nosį. Eksudacijos metu nusilupa virpamasis epitelis, o 1–2 ligos dieną
į gleivinę patenka leukocitų, kurie atlieka apsauginę gleivinės funkciją ir kovodami su bakterine
nosies gleivinės flora pavirsta mukopurulentinėmis išskyromis. Destrukciniai procesai ryškiausi 2–5
ligos dieną, po jų vyksta gleivinės ląstelių regeneracija, pasibaigianti maždaug 14 ligos dieną. 25 %
žmonių perserga subklinikine ŪVKTI forma be žymių klinikinių simptomų ir pasveiksta lygiai taip
pat. Tai rodo, kad uždegimo mediatoriai, sukeliantys daugumą klinikinių simptomų, nėra būtini pagyti nuo ŪVKTI.
Jei adenoidinio audinio edema žymi, ji gali blokuoti skysčių drenažą iš vidurinės ausies per Eustachijaus
vamzdį ar iš sinusų. Prisidėjus bakterinei infekcijai, kyla ŪVKTI komplikacijos: vidurinis otitas ir sinusitai.
ŪVKTI klinika
Priklausomai nuo ligos sukėlėjų ypatumų, ŪVKTI simptomai gali varijuoti nuo paprastos slogos –
rinito (nosies užgulimas, rinorėja, čiaudulys, sutrikęs kvėpavimas pro nosį), ryklės uždegimo – faringito
(skausmas ryjant, gerklės perštėjimas, paraudę žiočių lankai) iki balso stygų uždegimo – laringito
(užkimęs balsas, „lojantis“ kosulys, sunkus įkvėpimas).
Simptomai būna ryškiausi 2–5 dienomis ir nusilpsta po 7 dienų, mažiems vaikams gali trukti
iki 14 dienų. Mukopurulentinės išskyros iš nosies po peršalimo dažnai gali trukti iki 2 savaičių ir
antibiotikų vartojimas tam neturi jokios įtakos. Jei simptomai trunka ilgiau, vadinasi, prasidėjo
komplikacijos arba sergama ne ŪVKTI, o alerginiu rinitu.
Jei ŪVKTI ir tonzilitą sukelia A grupės beta hemoliziniai streptokokai (AGBHS), turintiems
polinkį asmenims gali vystytis tokios sunkios komplikacijos, kaip reumatas su širdies vožtuvų ir
sąnarių pažeidimu, inkstų uždegimas, kraujo užkrėtimas, uždusimas.
ŪVKTI diferencinė diagnostika
ŪVKTI reikia skirti nuo: alerginio rinito (šienligės), lėtinio sinusito, streptokokinio tonzilito,
infekcinės mononukleozės, gripo, meningokokinės infekcijos, ŽIV serokonversijos.

Šeimos gydytojo praktikoje didžiausią iššūkį kelia streptokokinio tonzilito atskyrimas nuo ŪVKTI.
Mokslininkai yra sukūrę pagalbinių klinikinio gradavimo schemų, leidžiančių įtarti streptokokinį
faringotonzilitą ir skirti gydymą antibiotikais. Viena populiariausių schemų yra McIsaaco (2000,
CMAJ):
1. Kriterijus (po 1 tašką už kiekvieną).
▶▶Pagrindiniai kriterijai:
–– Eksudatas ant tonzilių.
–– Skausminga priekinė kaklo limfadenopatija.
––Kosulio nebuvimas.
––Karščiavimas.
▶▶Modifikaciniai kriterijai:
––Amžius mažiau nei 15 metų: +1 taškas.
––Amžius 15–45 metai: 0 taškų.
––Amžius daugiau nei 45 metai: -1 taškas.
2. Interpretacija (Clinic and ER probability):
▶▶0 taškų: streptokokų tikimybė 1 %;
▶▶1 taškas: streptokokų tikimybė 4 %;

▶▶2 taškai: streptokokų tikimybė 9 %;
▶▶3 taškai: streptokokų tikimybė 21 %;
▶▶4 taškas: streptokokų tikimybė 43 %.
3. Gydymo rekomendacijos:
▶▶4 streptaškai:
–– Skirti empirinį gydymą siauro spektro antibiotikais nuo streptokokų.
▶▶2–3 streptaškai – atlikti greitąjį A grupės streptokokų testą:
––Testas teigiamas: skirti gydymą antibiotikais.
––Testas neigiamas: ryklės pasėlis.
▶▶0–1 streptaškas:
–– Skirti simptominį gydymą.
Pripažįstama, kad, nesant nusistovėjusios diagnostikos ir gydymo taktikos, šeimos gydytojai
peršalimui gydyti per dažnai skiria antibiotikų, kartais net 80 % visų šalyje išrašomų antibiotikų.
ŪVKTI gydymo principai
Juokaujama, kad paprastasis peršalimas negydomas trunka savaitę, o gydomas – septynias dienas.
Kitaip tariant, efektyvaus gydymo nėra. Visuomenėje paplitę tokie nepagrįsti prietarai, kaip šie: uždegimo
simptomų slopinti nereikia, nes jie padeda kovoti su infekcija, badaujant greičiau pasveikstama
ir pan. Rekomenduojama neriboti įprastinės mitybos, nes mitybos tipas neturi įtakos sergamumui
ŪVKTI, rekomenduojama slopinti ŪVKTI simptomus (čiaudulį, sekreciją iš nosies, užgulimą), nes
jie nepadeda šalinti virusų iš gleivinės, o stipriai pučiant nosį padedama bakterinei infekcijai patekti į sinusus ir vidurinę ausį.
ŪVKTI gydymo taktika – lengvinti simptomus ir užkirsti kelią infekcijai: ramybės režimas, poilsis,
gausus skysčių vartojimas, gerklės skalavimas druskos tirpalu ar pastilių nuo gerklės skausmo
vartojimas, jūros vandens tirpalai nosiai, nosies gleivinės tepimas drėkinamaisiais tepalais (vazelino,
boro-mentolio), antipiretikai (acetaminofenas, ibuprofenas). Skiriant vaistus simptomams lengvinti,
vengti kombinuotų nereceptinių preparatų, bet skirti pavienius preparatus vyraujančiam simptomui
slopinti. Kadangi visi simptominiai vaistai tik gerina savijautą, bet netrumpina ligos trukmės ir gali
sukelti daug šalutinio poveikio reiškinių, vaikams iki 6 metų jų skirti nepatartina. Kadangi ŪVKTI
klinika stiprėja tik pirmas 3–4 ligos dienas, tai ir gydymas turi būti skiriamas kuo anksčiau, kad kiltų
kaip galima mažiau komplikacijų dėl energingo nosies išskyrų pūtimo (sinusito, vidurinio otito).
Išbrinkusiai nosies gleivinei ir pasunkėjusiam kvėpavimui pro nosį lengvinti rekomenduojama
skirti intranazalinių arba peroralinių vazokonstrikcinių preparatų – dekongestantų (ksilometazolinas,
oksimetazolinas, pseudoefedrinas ir pan.). Nėra jokio moksliškai pagrįsto įrodymo, kad vaistai
nuo nosies užgulimo sutrumpintų peršalimą, realiai padeda pirmieji lašinimai į nosį, vėliau šių vaistų
efektyvumas nesiskiria nuo fiziologinio tirpalo lašų. Išvešėjusi gleivinė dažnai sutrikdo gleivių nutekėjimą
iš sinusų ir vidurinės ausies, todėl susergama sinusitu arba vidurinės ausies uždegimu. Gausiai
ir ilgai (daugiau kaip 3 paras) purškiant vaistus nuo nosies užgulimo, gali išsivystyti vadinamoji
medikamentinė sloga: nosies gleivinė pripranta prie kraujagysles sutraukiančių vaistų ir be jų būna
patinusi net jei nėra uždegimo. Šią slogą gydyti labai sunku, nes gleivinė išveša, reikia didelės kantrybės
laukiant, kol per 1–2 savaites grįš normali jos būklė. Kartais gali padėti tik operacija. Dekongestantai
per os paprastai rečiau sukelia medikamentinį rinitą, tačiau turi būti vartojami didelėmis dozėmis ir
turi nemažai kontraindikacijų, susijusių su katecholaminų poveikiu: aukštas kraujospūdis, cukrinis
diabetas, hipertireozė, padidėjusi prostata, glaukoma, širdies ritmo sutrikimai.
Čiaudulį ir gausias išskyras slopina pirmosios kartos antihistamininiai vaistai (bromfeniraminas,
chlorfeniraminas, klemastinas). Jie pasižymi šalutiniu gleivinę džiovinančiu bei nervų sistemą
slopinančiu poveikiu. Geriant tokius vaistus negalima vairuoti, dirbti su sudėtingais mechanizmais
dėl sulėtėjusios reakcijos. Šie vaistai taip pat stiprina alkoholio poveikį, todėl juos vartoti kartu reikėtų
atsargiai. Vienintelis efektyvus šių preparatų poveikis – sedacinis, todėl tėvai dažnai skiria juos  ŪVKTI sergantiems vaikams miegui pagerinti. Tyrimų duomenimis, antrosios kartos neslopinantys antihistamininiai vaistai ŪVKTI gydyti netinka.
Gerklės skausmas malšinamas skalaujant šiltu fiziologiniu tirpalu ir čiulpiant vaistus su anestetikais
su dezinfekantais arba be jų. Atsargiai skirti pastiles su vietiniais anestetikais vaikams iki 6
metų amžiaus dėl galimo gerklų apmarinimo ir dusulio simptomų pablogėjimo.
Esant gausiai sekrecijai iš nosies, kvėpuojant pro burną, netenkama daugiau skysčių, todėl sergant ŪVKTI svarbu atitinkamai vartoti skysčių.
Febrilią temperatūrą (>38 °C) rekomenduojama mažinti acetaminofenu, acetilsalicilo rūgštimi
(aspirinu) ar ibuprofenu. Skiriant antipiretikų, reikia atsižvelgti į tai, kad aspirinas labai retai gali
sukelti potencialiai mirtiną Rėjaus (Reye) sindromą (pasireiškia kepenų ir smegenų pažeidimu) vaikams
ir paaugliams, sergantiems gripu ar vėjaraupiais, todėl verčiau rinktis kitą antipiretiką.
Esant įkyriam sausam kosuliui, galima skirti kosulį slopinančių preparatų (kodeinas, dekstrometorfanas).
Produktyvaus kosulio slopinti nereikia. Neretai virusinė infekcija gali sukelti vadinamąjį
bronchų hiperreaktyvumo sindromą, kai įkyrus kosulys kamuoja ne vieną savaitę po ŪVKTI. Tokiais
atvejais verta pacientą ištirti dėl bronchinės astmos, atlikti provokacijos testą histaminu. Bet kokiu
atveju tokio kosulio nepavyks išgydyti slopinamaisiais vaistais, reikia skirti broncholitinių preparatų
(salbutamolis, klenbuterolis) per os ar net inhaliatorių.
Nepaisant visuotinai priimtos nuomonės, kad 75–85 % ŪVKTI atvejų sukelia virusai, kai kuriose
šalyse net 44 % ŪVKTI atvejų skiriama antibiotikų. Dažniausiai, kai šeimos gydytojas pasiduoda tėvų
spaudimui, o šie „pagražina“ ligos simptomus, „geriau žino, kaip gydyti“ ir netiki simptominio gydymo
nauda [Braun BL, Fowles JB, 2000]. Antibiotikai – galingi vaistai, naikinantys ir patogeninius, ir naudinguosius
mikroorganizmus. Dažnas jų vartojimas neišvengiamai sukelia mikroorganizmų pripratimą
ir atsparumą antibiotikams. Visuomenėje paplitus atspariems mikroorganizmų štamams, atsiranda
didelis mirtingumo nuo galingų infekcijų pavojus, nes nebelieka efektyvių antibiotikų joms gydyti.
Dėl tos pačios priežasties Maisto ir veterinarijos tarnyba griežtai seka, ar į maisto produktus, siekiant
pailginti galiojimą, nebuvo pridėta antibiotikų. Antibiotikai turi būti skiriami griežtai tik sergantiems
A grupės streptokokų sukelta angina arba gydant kilusias pūlingas peršalimo komplikacijas (ausies
uždegimą, sinusitą, epiglotitą). Vartojant antibiotikus, sutrumpėja gerklės skausmas, pagerėja ligonio
savijauta, sustabdomas ligos plitimas visuomenėje, išvengiama pūlinių komplikacijų (peritonzilinio
ar retrofaringinio abscesų, kaklo limfadenito, mastoidito, sinusito, vidurinio otito). Taip atliekama ir ūminio reumato profilaktika.
Negydant AGBHS sukelto ūminio faringito, didėja komplikacijų rizika. Rutiniškas antibiotikų
skyrimas pacientui skaudama gerkle sąlygiškai galėtų būti pateisinamas tose vietovėse ir populiacijose,
kuriose yra didelis susirgimo ūminiu reumatu pavojus. Faringotonzilitą gydyti geriausia penicilino
ar jo derivatų 10 dienų kursu. Jei asmuo alergiškas beta laktaminiams antibiotikams, siūloma juos
keisti į makrolidų grupės preparatus. Visi kiti antibiotikai (cefuroksimas, cefdiniras, cefiksimas,
cefpodoksimas, klindamicinas, azitromicinas), nors ir turi tam tikrų pranašumų penicilino atžvilgiu
(trumpesnis gydymo kursas, patogesnis dozavimas, didesnis mikroorganizmo eradikavimo procentas),
tačiau brangiau kainuoja, turi platesnį veikimo spektrą ir gali sukelti daugiau šalutinių reakcijų.
Dėl šių priežasčių pirmojo pasirinkimo vaistas, jei asmuo nėra jam alergiškas, išlieka penicilinas.
Skiepų atradimo nuo peršalimo tikimybė nedidelė dėl nuolat mutuojančių virusų štamų gausybės.
Alternatyvūs gydymo būdai
Atlikta daug tyrimų ieškant patikimų alternatyvios farmakologinės ŪVKTI prevencijos priemonių.
Deja, nė vienai mokslininkų grupei nepavyko įrodyti nei prevencinio, nei gydomojo poveikio tokių
priemonių kaip cinko acetato pastilės, vitaminas C, ežiuolių (Echinacea) ekstraktai, medus. Šeimos
gydytojas privalo perspėti kūdikių tėvus, kad nesugalvotų duoti jiems medaus, nes per medų yra galimybė užsikrėsti botulizmu.
Nustatyti net kenksmingi alternatyvaus ŪVKTI gydymo metodai: cinkas, antibiotikai, OTC vaistai vaikams iki 2 metų (sukelia tachikardiją ir traukulius).

Pagrindiniai alternatyvaus gydymo principai yra šie: drėgmė, skysčiai, ramybė, grynas oras, fiziologinis
tirpalas, purškalai, šiltas vištienos sultinys.
Tipinis ŪVKTI gydymo planas galėtų būti toks:
1. Gydymą pradėti kuo anksčiau.
2. Ramybė, gausus šiltų skysčių vartojimas, oro drėkinimas, nosiaryklės plovimas fiziologiniu tirpalu, ypač rytais.
3. Jei gausi rinorėja su čiauduliu, reikėtų skirti lėto atsipalaidavimo pirmosios kartos antihistamininį vaistą.
4. Jei kamuoja skausmai ir didesnė negu 38 °C temperatūra – antipiretinį vaistą (acetaminofenas ar ibuprofenas).
5. Jei šis gydymas nesustabdo nosies užgulimo ir kosulio, jei nėra kontraindikacijų, galima papildomai skirti peroralinio pseudoefedrino.
6. Jei simptomai trunka ilgiau negu 7–10 dienų ar pradėjo stiprėti, vadinasi, ŪVKTI komplikavosi ir toliau gydant gali prireikti antibiotikų pagal nustatytą floros jautrumą antimikrobiniams preparatams.

ŪVKTI prevencija
Efektyviausios priemonės infekcijos plitimui užkirsti:
▶▶vengti kontakto su sergančiaisiais,
▶▶nešioti respiracines kaukes aplinkoje, kurioje kontakto su sergančiaisiais išvengti neįmanoma,
▶▶prisidengti nosine čiaudint ar kosint,
▶▶naudoti vienkartines nosines, jas tinkamai sunaikinti,
▶▶dažnai plauti rankas su muilu ar valyti dezinfekciniu skysčiu (alkoholio pagrindu),
▶▶vengti liesti rankomis nosį, burną ir akis.
ŪVKTI komplikacijos

Užsitęsus ŪVKTI ir prisidėjus bakterinei infekcijai, galimos šios komplikacijos:
Bakterinės kilmės:
–– ryklės tonzilių uždegimas – tonzilitas (paburkusios, paraudusios tonzilės su apnašomis arba be jų, aukšta temperatūra);
–– veido ertmių gleivinės uždegimas – sinusitas (galvos, veido skausmai perkutuojant sinusų projekcijoje, aukšta temperatūra, intoksikacija, protarpiais gausios išskyros);
–– vidurinės ausies uždegimas – otitas (ausies skausmas, sutrikusi klausa, aukšta temperatūra), antgerklio uždegimas – epiglotitas (staigiai progresuojantis kvėpavimo sutrikimas, stridoras, sunki intoksikacija, aukšta temperatūra, urgentinė būklė);
–– plaučių uždegimas – pneumonija (sunki būklė, febrili temperatūra, dusulys).
Nebakterinės kilmės:
–– akių junginės uždegimas – konjunktyvitas (akių perštėjimas, išskyros, junginės paraudimas);
–– bronchospazmas (hiperreaktyvūs bronchai), bronchinės astmos, LOPL paūmėjimas;
–– reumatinės komplikacijos (jei sukėlėjai – A grupės beta hemoliziniai streptokokai);
–– atminties sutrikimai (yra duomenų, kad dažnos ŪVKTI paūmina atminties sutrikimus).
Atsiradus komplikacijų, šeimos gydytojas turėtų pagal kompetenciją jas gydyti arba siųsti į konsultaciją pas atitinkamą specialistą.

Med. dr. A. Matuzevičius